konstanta

šimtą tūkstančių metų prieš
niekas nešvito ir niekodėl nesutemo
ar meni ar meni kaip kvaila taip pradėti eilėraštį
rugiuose sūkuriavo sniegenos
o mes sėdėjom ir tabalavom kojom kažkur dangaus pakrašty
aš tau pasakysiu po savaitės kai būsiu laiminga
arba po septynių dienų jei nori
kodėl tada saulė sustingo zenite
ir nenusileido į jūrą ir niekada nebesileis
mhm negravitacijos konstanta gal gausiu Nobelį
o dabar rugiuose žvirbliai sūkuriuoja
ir jau ne šimtas tūkstančių metų prieš
ir kaip kvaila taip užbaigti eilėraštį
o žinai aš tave tai gal ir nebaigsiu