Šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas,
kuriame atsispindinčios žvaigždės pavirsta į daiktus-
jų beviltiškai daug ir pritrūkęs degtukų Hefaistas
kalnuose ieško savo sūnaus – nusiminęs, apleistas
jis mįslingam atodūsy išsupa vaiką netikrą:
šis pasaulis tėra susivijęs į kamuolį stiklas.
Kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai išsiplaiksto
ir pasklinda cilindrais, vėduoklėmis, kryžiais, ovalais-
skiauterėti, plaukuoti ir perštintys kūnai plevena
nuo virkštelės iki visados ir per amžius - ant seno
dievo svidinto veidrodžio valandos nekrenta skraistėm:
kai dvasia neužpildo ertmės - atšvaitai išsiplaiksto.
Prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus,
po stiklu kyla kaulų ir kaukolių dūlančios kalvos,
su žeme susilieja netekusios spindesio spalvos
Prometėjo aplink nematyti… tarp šukių iškalbūs
tykiai tolstantys žingsniai kartojasi, dūžta, nemiršta:
prasismelkti sunkiau nei nuslysti nuo kreivo paviršiaus.