Tavo gyvenimo linijos upę išgerčiau
Arba sutraukyčiau ją ir išlankstyčiau klepsidras,
Skaičiuojančias tik tak tik tak
Tavo auksines žuvis ir lydekas
(priklausančias R) per sekundę,
Bet ne mano surūdijusios sirenos vilios
pro šalį plaukiančius odisėjus
Ir ne mano nušveistais elektros laidais
tekės tavo upės srovės.
Minčių voratinklis, jungiantis
vieną delno krantą su kitu – galvos linija.
Norėčiau būti spalvotu smėliu –
Iš jo tavo vorai supiltų mandalas,
Kuriose žaistume,, klases“,
Tačiau svetimos bitės bursis tavo tinkluose
Šachmatais – Šachais ir Matais,
Ir svetimi pirštai ardys juos:
Siūlai siūlai, susivykit, siūlo galo nepalikit...
Iš Veneros lanko paleistos strėlės
Plunksna kutena tavo delną.
Rašyčiau ja tau romanus ir tragedijas
Apie don kichotus ir dulsinėjas,
Pučiančius plunksninių debesų burbulus –
Jie strigtų malūnų sparnuose iš tavo plunksnų,
Bet ne mano lizdai lauks sugrįžtančio iš lesyklų
Ir ne mano vėjai kels tavus sparnus
link Everesto ar bent Juozapinės viršūnės.
Spindulių įskelta kibirkštis – saulės linija,
Apakinanti, deginanti šarkų akis.
Norėčiau, kad mano ratais važinėtųs
Tavasis Saulės karalius ir gelbėtų nelaiminguosius,
Kurių parašiutai neišsiskleidė,
Tačiau tik ne mano taiklūs medžiotojai
šaudys į tavo greitakojus zuikučius
Ir tik ne mano prizmės sprogdins
spindulių vaivorykštinius žiedus.
Medituojantis šalia Gyvenimo upės
Kryžių piliakalnis – Veneros kalva.
Slėpčiaus joje juoda titnago atplaišėle,
Kutenčiau kryžiams padus ir svajočiau
apie liepsnas kalvos pamato šerdyje.
Apmaudu, bet ne mano piligrimai statys
naujus kryžius ir kabins ant jų rožančius
Ir ne mano rūpintojėliai stebės
upėje besiskandinančius 365 kryžiadirbius...
Ne mano pelės ieškos tavų delnų žvaigždėlapiuose žiedo
Ir ne mano ramunes plėšys tavo pirštai,
poteriaudami:,, Myli, nemyli... „---