Kaip rašomos eilės

Tik Tau, tik jo


Jo glamonėjamas lingavo Tavo kūnas.
Meilužis jis - ledinis jūros brizas.
Linkai, o jis jau buvo – žlugdantis atstumas,
Ką Tu galėjai – vien ilgesio povyzos.

Tolo, bėgo, šėlo, lėkė nuo...
Su pagreičiu euforišku (nu-) kvako.
Nei atsigręžt, nei lėtint nemokėjo.
Į saulę paskenduolę žvelgdamas apako.

Dėl jo Tu išraudotum savo sielą lauk
Ir žiedlapiais maskuotum išverktas akis.
Tik jis tai gali, Tau TIK jo reikia!
Harmonija būties, esybė, savastis...

Tiesa kita – gali TIK augt,
Nei Tu jį, nei jis Tave lytės.
Viltis nemiršta – Tu tik lauk
Iki rytojaus, iki savos baigties...


* * *

Kaip rašomos eilės

(Aut. past.: Pasakojimas paremtas tikrais įvykiais)

Aplinkybės
Per naktį iš šeštadienio į sekmadienį nusilakam, kaip to net mano seneliai po Antro Pasaulinio laimėjimo nedarė. Žodžiu, daugiau negersiu.. Kaip jau pastebėjote – aš dažnai meluoju. Sėdžiu su dviem megztiniais ir smėlio spalvos trumpikėm. Be kojinių. Klausau kažko panašaus į muziką.

Priemonės
Daug mygtukų ir jais tipenantys pirštugaliai, šratinukas, Tarptautinių Žodžių Žodynas, popieriaus lapas.

Tikslai
Sukurti „geras“ eiles, atitinkančias visus novatoriškus standartus.

Sąlygos (standartai)
Raritetinio naudojimo internacionalinė terminologija; eilių tematika: kaip pasaulis nesupranta Tavęs, kaip tu jo, autsaideriavimas, suicidiniai virkavimai, depresija bei melancholija, pamišimas bei gyvenimo galas. Taip pat nūdienom populiari arbata, nežinia kodėl. Išlyga (patampanti sąlyga) – prasmės eilėms nereik, juk tikras intelektualas ir taip sugebės ką nors atrast, kad ir kokie marazmai įamžinti rašmenimis būtų – tereik nusiteikimo (iš asmeninės patirties: puslitris degaus padeda nusiteikt). Bet nesiplečiam.

Darbo eiga
Įkvepiam, imam šratinuką rankon (mano atveju – į kairę), pradedam keverzot ant lapo – bet ką, bet kaip. Keverzonės nedavė jokio rezultato išskyrus iškilusią abejonę – debilas aš ar tik šiaip mėnulio fazėm besikeičiant..? Na, man išpopuliarėjus, šį primityvaus moderno kūrinį galėsiu prakalt kaip ankstyvuosius savo darbus metatranso būsenoje. Beje, sumaniau, jog eilės bus ne apie alų ar kaip Petriukas nuo Onytės nekaltybės žiedus purtė krūmuose. Ne – imsimes kokio tarpsnio, pavyzdžiui, kaip mašina važiuoja. Jau intriguoja, ane!? Fizinis objektas (taip pat ir pagrindinis veikėjas, kviestinė žvaigždė, režisierius bei operos solistas viename) – gėlė su sunkia vaikyste. Kada ir kur - kažkur prie Baltijos jūros (patriotizmas sužaidė), šėlstant visam stichiškam brūdui aplink, vakaras, kai saulė jau slysta nuo vaizdo.
Ok. Houston, we‘ve got a problem. Norėjau įvelt ir Togą (na, šmutkę tokią baltą. Sanitarai iki šiolei patobulintą variantą dėvi), tačiau negi ją maukšlinsi ant gležnos gėlytės?.. Ne fasonas! O kodėl neparašius antruoju asmeniu..? Here goes nothing:

Jis glamonėjo Tavą kūną, -
Ledinis jūros brizas.
...

Kadangi šiuolaikinė spauda teigia, jog seksas bei kitoks sinchroninis sportas yra neatsiejama bet kokio gyvio (nuo vienaląsčio iki pensininko) gyvenimo dalis, jokiais būdais nepraleidžiame progos ir įveliame bent jau švelnų petingą (žr. 1-ą eilutę) Ilgai masčiau ką gi čia surimavus su Brizu. Teko naudotis Google. Tęsiam.

...
Linkai, o jis jau buvo - atstumas.
Ką Tu galėjai – tai povyzos.

Skambutis draugei besiaiškinant kas, po paraliais, iš tikrųjų yra ta povyza. Neišsiaiškinom, bet sudėjom abiejų nežinią. Rezultatas: povyza, tai viskas – ir išvaizda, ir stovėsėna, ir promilės kraujyje... Ties trečia eilute pasireiškia mano šovinizmas: bičas pagraibaliojo paną, o ana jau alpsta atseit meilei užgimus. O ką, ne taip būna, mielosios? Toliau sušaudom ketureilį ekspromtu:

Tolo, bėgo, lėkė nuo...
Nes atsigręžt, nei sustot jis nemokėjo.
Su pagreičiu apkvaito.
Į saulę paskenduolę žvelgdamas apako.

Šūdas. Nesirimuoja, ne? Pabandom šitaip:

Tolo, bėgo, lėkė nuo...
Su pagreičiu apkvaito.
Nes atsigręžt, nei sustot jis nemokėjo.
Į saulę paskenduolę žvelgdamas apako.

Pastėbėjau, jog nesilaikau pagrindinės eilių populiarumo taisyklės: kuo daugiau „protingų žodelių“ ydant atrodyti intekeltualiu gurmanu. Taigi:

Tolo, bėgo, šėlo, lėkė nuo...
Su pagreičiu euforišku (nu-) kvako.
Nes atsigręžt, nei stagnuoti nemokėjo.
Į saulę paskenduolę žvelgdamas apako.

Sekantis žingsnis – kaip nors išsiduot, jog Ji – tai kretiniška gėlė. Tam imam mokyklos laikų biologijos knygą ir ieškom augalo dalių lotyniškų pavadinimų... Dvi minutės intensyvių paieškų tarp visų mano 7-ių knygų. Likusios aštuonios „išvykos iki komodos“ minutės buvo praleistos tyrinėjant ant žemės rastą įtartiną objektą: iš pirmo žvilgsnio tai sudžiuvusi razina, nors man priimtiniau manyt, jog tai kokonas koks. Vis kažkas gyvo, vis ne toks vienišas būčiau...
Pasirodo, biologijos knygų jokių neliko (tikėtina – sudeginau). Bala nematė, tiks ir žiedlapiai!
Netikėtas samonės srautas (ar kaip ten tas gudrus dalykas vadinas): Toptelėjo, jog dažnas vyras norėtų pabūt vasaros bala – juk tiek stirnaičių trumpasijonių laksto skersai-išilgai tuos žemės veidrodėlius, o iš apačios pikantiška perspektyva atsiveria.
Praėjo pusvalandis. Vis dar laukiu konvulsinio orgazmo klausydamasis naujai pamiltos dainos. Nesakysiu kokios – mažiau orgazmų jums, daugiau man. Ko gi reik dar mūsų (jauskis bendraautoriu, tinginy!) eilėms!? Bukapročiai dažnai būna pasišventę. Ir jie išties tiki, jog kažką pakeis. Na, nebūtų bukais. Taigi, Gėlelė tiesiog privalo būti tyrai pasišventusi absurdui. Bliaunam kartu su Ja toliau:

Tu išraudotum savo sielą lauk,
Ir žiedlapiais paslėptum išverktas akis,
Tiesa kita – gali TIK augt,
Ir būt trapia gėle su žiedlapiais trimis.

Nusikeikiam. Vėl per mažai žodelių. Redaguojam:

Dėl jo Tu išraudotum savo sielą lauk
Ir žiedlapiais maskuotum išverktas akis.
Tiesa kita – gali TIK augt,
Nei Tu jį, nei jis Tave matys.

Pamaniau, Turiu čia tiek veiklos (bei šokolado gabalėlį): ir šratinuką nugraužt atsakingai reik, ir pasiražyt, nosis irgi pati savęs nepakrapštys. Žodžiu, aš – užsiėmęs žmogus. Kaip ten bebūtų, kažkokią nevykusią kulminaciją jau sukarpiau: Visapusiškai traumuotam Augalėliui kateteriu suleidžiama mirtina realybės dozė – negaus ji bachuriuko, nelygis jinai jam. Dabar reik atomazgos – a la nelaimingos meilės konstatavimo. Kodėl ne Happy-Endas? Vat Todėl (© Blue). Ir šiaip nebemadinga. Vertėtų suvelt, jog Gėlytė savo meilučio dar pasiryžus laukt per amžius amžinuosius, tačiau kitąryt tik sužydėjusi tiesiog nuvis it klimaksinė senmergė. Stilistikos paįvairinimui talpinsim į dvi eilutes - atodūsis, atseit.
Viltis! Reik vilties. Popsas, tačiau juk mes naudojames sėkmės formule.
Kompoziciniais sumetimais, šalinam trečio posmo paskutines dvi eilutes – nelimpa jos. Improvizuojam:

Dėl jo Tu išraudotum savo sielą lauk
Ir žiedlapiais maskuotum išverktas akis.
Dėl glėbio jo rūmaus ...

... rūmaus!? Yra toks žodis? Lendam Google‘an: oook, tokio žodžio nėr.

Euforija būties, esybė savasties..
Tik jis tai gali, tau TIK jo reikia -..

Lietuviška mišrainė. Bandom apjungt:

Dėl jo Tu išraudotum savo sielą lauk
Ir žiedlapiais maskuotum išverktas akis.
Tik jis tai gali, tau TIK jo reikia
Euforija būties, esybė savasties...

O dabar pažaiskime žaidimą! Kurie retesni žodžiai kartojasi? Skaičiuoju iki trijų ir atvirkščiai... 1, 2, 3... 3, 2, 1! Neatspėjai. Nekūkčiok taip – tuoj išduosiu tau šią didžią paslaptį. O gi Euforija ir euforiškas. Na, nebaisu – ką nors įpaišysim vietoj vieno iš jų. Juk mes originalūs – nesikartojam.
Aš visai netingiu, bet paskutinės dvi eilutės bus tos anksčiau išbrauktosios. Nepatinka – neskaityk.

Tiesa kita – gali TIK augt,
Nei Tu jį, nei jis Tave matys.

Čia dar toli gražu ne pabaiga. Peržvelkim visą šedevrą nuo galvos iki kojų pirštų panagių:

Jis glamonėjo Tavą kūną, -
Ledinis jūros brizas.
Linkai, o jis jau buvo - atstumas.
Ką Tu galėjai – tai povyzos.

Tolo, bėgo, šėlo, lėkė nuo...
Su pagreičiu euforišku (nu-) kvako.
Nes atsigręžt, nei stagnuoti nemokėjo.
Į saulę paskenduolę žvelgdamas apako.

Dėl jo Tu išraudotum savo sielą lauk
Ir žiedlapiais maskuotum išverktas akis.
Tik jis tai gali, tau TIK jo reikia
Euforija būties, esybė savasties...

Tiesa kita – gali TIK augt,
Nei Tu jį, nei jis Tave matys.

Pageidavimai? Kritika? Siūlymai? Susikiški kuo giliau.

Žiūrim ką turim. Yra prasmė. O tai lyg kiaušiai neveisliniam buliui – reik šalint. Rimuojas prastokai – tiūūūninguojam:

(Euforija į Harmoniją sumaniau pakeisti besišlapindamas tualete. Tiesiog genialu!).

Jo glamonėjamas lingavo Tavo kūnas.
Meilužis jis - ledinis jūros brizas.
Linkai, o jis jau buvo – žlugdantis atstumas,
Ką Tu galėjai – vien ilgesio povyzos.

Tolo, bėgo, šėlo, lėkė nuo...
Su pagreičiu euforišku (nu-) kvako.
Nei atsigręžt, nei lėtint nemokėjo.
Į saulę paskenduolę žvelgdamas apako.

Dėl jo Tu išraudotum savo sielą lauk
Ir žiedlapiais maskuotum išverktas akis.
Tik jis tai gali, Tau TIK jo reikia!
Harmonija būties, esybė, savastis...

Tiesa kita – gali TIK augt,
Nei Tu jį, nei jis Tave lytės.

Siurprizas – visų nuostabai įmetam dar dvi eilutes... Ovacijoms nutylus:

Viltis nemiršta – Tu tik lauk
Iki rytojaus, iki savos baigties...

... Ir daugiau nieko nekeisiu. Ir štai kaip gimė sintezė intelektualaus maslumo ir išpuoselėto jausmo. Oh yeah, Ego sužaidė.