Dieve, arbata atvėso

Vakaras buvo vienas iš tų, kai kalbėdavausi su savimi. Man tai patikdavo. Įdomus žaidimas,
kurio metu žmogus puikiai save pagauna mąstant, tarkim, apie tai, apie ką, manydavo, niekuomet ne –
galvoja. Žinoma, kalbėjausi mintyse, o ne garsiai. Garsiai reikšti to, kas manyje kaupiasi, aš nemoku.
O gaila... Jei sugebėčiau, tuomet kalbėčiau ir kalbėčiau aukštomis frazėmis apie tai, kokiu principu
pūva obuoliai, kodėl kaktusus reikia labai retai laistyti ir kodėl šiandiena – tai rytojus, dėl kurio never –
tėjo jaudintis vakar. Dar kalbėčiau apie tai, koks turi būti žmogus, kad jo šypsenos  nesugebėtų su –
naikinti purvinų kojinių smarsas.

Televizorius neveikė. Buvo perdegusi antena ar kas ten... Nesigilinau - nebuvo įdomu. Tėvai
įkurtuvių proga  padovanojo žalią arbatinuką ir kartoninę dėžę, kurioje buvo šeši žali porcelianiniai puo-
deliai ir tokios pat lėkštutės. Gražu. Paėmiau vieną puodelį, pripyliau vandens į arbatinuką ir laukiau, kol
užvirs. Lauke buvo žiema. Pakvipo rožių žiedlapiais, apelsinų žievelėmis, žemuogių gabaliukais, dedeš-
vų žiedlapiais,  šiitake grybais... Tai – mano arbata. Padėjau puodelį ant rudo, burokine spalva
marginto kilimo. Pati taip pat atsisėdau ant jo, užsimesdama ant kojų pliažinį rankšluostį. Puodelis vis
dar buvo ten pat...

Buvau turguj. Rodos, vakar... Pirkau obuolių ir kriaušių, dar kopūstą... Pastarasis pigiai atsiėjo.
Mat, supuvęs buvo iš vidaus, o aš, žinoma, nė nepastebėjau... Nors, kita vertus, nejau turėjau lįsti kopūsto
vidun?! Krapštydama monetas prie prekystalio, netyčiom nugirdau, kaip drūta moterėlė, prekiaujanti
svogūnais ir dar kažkuom, keiksnojo vyriškį, pamėlusia nosimi. „Ot gražu“, - pamaniau. Moterėlė buvo
vargšė. Man ji buvo vargšė, todėl kad mėlyna nosis varžė jos kėslus...

Šitaip aš kalbėjau su savimi, prisimindama ir apgalvodama visiškai nereikšmingas smulkmenas,
iš kurių mano sąmonė, naudodamasi prerogatyva, gimdė įvairias tiesas. Šitaip aš kalbėjausi
tą vakarą, kuris buvo vienas iš tų, kai kalbėdavausi su savimi. Aš net nepastebėjau, kokia vis dėlto
atlaidi sau esu vien todėl, kad akligatvis, kuris veda pakeleivį į mano palėpę, yra tuščias. Tuščias. Tuš –
tutėlis...

Pamaniau, kad reikia pažvelgti pro aną pavasarį blizginto lango stiklą į kiemą. Šalo žalias lengvasis
automobilis. Jis priklausė įrankių pardavėjui, gyvenusiam šalimais. Man jis atrodė
vargšas, nes žaliasis automobilis dažnai sugesdavo važiuojant į darbą, todėl tekdavo drauge su į –
rankiais  kulniuoti pėsčiomis. Aš niekada jo nemačiau laimingo, jei šypsena reiškia laimę...

Šalo žalioji mašina. Medžiai tarpusavy riejosi dėl erdvės, kuria nepasidalino. Antipatiją reiškė
draskydami vienas kitą šakomis. Prispaudžiau nosį prie lango, ir lauke šėlstanti žiema nusikvatojo. Man
pasidarė gera, tačiau vos tik tai supratau, iš karto susigėdau. Juk turėčiau jaustis blogai, nes dauguma,
kuriuos pažįstu, dažnai jaučiasi sutrikę ar dar kaip... Mano kurso draugės mama pagimdė berniuką, sergantį
Dauno liga. Pagimdė prieš šešerius metus, bet dabar prisiminiau tai. Aš nebuvau pamiršusi, tačiau...
Tiek to... Jis kalbėdavo tik trumpomis, neaiškiomis frazėmis, iškišęs liežuvį inkšdavo it šunytis ir lin –
guodavo. Tai pirmyn, tai atgal. Pirmyn – atgal. Pirmyn... Galva buvo maža. Galvytė.

Puodelis vis dar stovėjo ten pat...

Akligatvis turėjo svečių. Atitraukiau nosį nuo stiklo ir mėginau įžiūrėti, kas per svečias tokią
vėlyvą naktį teikėsi aplankyti mano akligatvį. Mano. Kol kas mačiau tik šešėlį. Dar šiek tiek, ir siluetas
išnirs tiesiai man prieš sušalusią nosį. Cha, galėsiu stebėti!


Pasirodė vyriškoji giminė, išgėrusi šaltos kavos akligatvio virtuvėje iš žalio porcelianinio puode –
lio. Nejučia atsigręžiau ir pažiūrėjau suraukusi antakius į savo puodelį, kuriam judėti neleido burokine
spalva margintas kilimas. Dieve, arbata atvėso…

Žmogysta buvo aukštas, šiek tiek susikūprinęs, apgailėtinai lėtai velkantis kojas. Pusilgiai plau –
kai slėpėsi po berete, kuri priminė klounų kepuraites… Ryškiai per didelis apsiaustas kabojo it maišas.
Todėl žiemos dukrelės labai jau lengvai landžiojo po tuo apsiaustu ir  vis  stingdančiai ir šaltai įžnybdavo
į tą išsekusį vyrišką kūną. Šalikas veik vilkosi žeme. Arbata nevėso, nes buvo jau pakankamai atvė –
susi…

Vyriškas kūnas nustojo vilkęsis ir pakėlė galvą. Vos tik tai padarė, šalikas visai nuslydo ir atsit –
renkė į sniegą. Žmogus jį pakėlė, nupurtė šaltą tirpstančią nuotaiką  ir apsivyniojo kaklą. Paskui
kelis kartus apsisuko ratu ir grakščiai, it koks balerūnas, nusilenkė. Nejučia šyptelėjau ir automatiškai
ištraukiau gumytę iš plaukų, išpyniau kasą, grybštelėjau vieną sruogą ir pauosčiau ją. Užuodžiau imbiero
gabaliukus…

Neapsidžiaugiau, kai pakėlusi ragelį išgirdau kurso draugės balsą. Ne dėl to, kad ji privertė mane
nutraukti žiopsojimą į keistąjį kūną, o todėl, kad kaskart, kai su ja kalbėdavausi, ji žlugdydavo
mano nuomonę. Aišku, to nenorėdama. Bet aš nepykau. Ji buvo tik protinga mergina, kurios minčių
mama buvo protingesnė nei mano. Dauno liga serganti galvytė mirė. Susipyniau kasą... Kai pyniau
plaukus, rankos drebėjo, todėl gumytė nutrūko ir plaukai liko palaidi. Prie lango eiti norėjau, bet nėjau.
Nušlepsėjau į vonios kambarį. Maniau, trumpam, bet neišėjo... Įsirioglinau į vonią (ji buvo sausa), ran –
komis apglėbiau kelius ir pradėjau kalbinti berniuką, kuris mirė. Nekalbėjo. Et...

Akimis paėmiau šviesiai žalsvo popieriaus lapą, paprastą pieštuką ir ėmiau rašyti priežastis, dėl
kurių ištirpo trumpos, neaiškios frazės. Ištirpo dėl to, kad saulė buvo pernelyg karšta, kaitri. Kad išsakyti
didžiausiam gyvenimo norui tironas laikas nedavė šiek tiek daugiau minučių. Tik šiek tiek tereikėjo po
galais... Dar ištirpo dėl to, kad žmogus kaip dulkė: ant juodo paviršiaus ryškus tampa bet koks gyve –
nimas.

Sugrįžau į kambarį. Iš tolo stebėjau langą, nes nedrįsau eiti ir pažiūrėti, ar kieme vis dar stovi
žmogus, kuris, nors ir labai jau keistas, intriguoja mane. Nedrįsau, todėl ir nėjau. Akys užkliuvo už
praviros spintos, iš kurios kyšojo diržo galiukas. Tą diržą man mama padovanojo. Žalsvas, vaiskiai
blizgantis, su mažomis akutėmis, kurios panėšėjo į mažyčius baltus perliukus, nešančius sėkmę van –
denynų  undinėms. Jei būčiau undinė, tai kolekcionuočiau perliukus, juos atiduočiau bangoms, kad
pastarosios perliukus išplautų į krantą, o juos kas rastų... Niekas jų nerastų. Nenorėčiau, kad kas nors rastų
mano sėkmės talismanus. Užsijuosiau diržą, apsivilkau storą megztinį, užsimečiau paltą, kuris, beje,
buvo šiek tiek didokas ties liemeniu, mat sulieknėjau, valgydama vien tik kitų rūpesčius... Atsidusau,
mėgindama vaidinti žinomą kino filmų žvaigždę, ir jau buvau beeinanti durų link, tačiau atsigręžiau at –
galios - ir akys nusirideno nuo kalniuko, aiškiai pamačiusios žalią porcelianinį puodelį... Dieve, ar –
bata nyko...

Nesnigo. Matyt, snaigės gripu sirgo. Ir žiema nekvatojo, perleidusi sostą vėjui.  Ko gero, slaugė
snaiges. Kieme gyveno karuselė, kuri taip pat miegojo, o priešais ją tiesėsi pušaitė. Pušaitei iš dešinės
gyvenimu džiaugėsi kelmas, o prieš jį nebuvo nieko. Tik dvi pėdos. Sniege įspaustos šelmės pėdos. Ne –
jučia suvokiau, kad jau naktis. Užsimerkiau ir įlipau į jas. Pajutau, tarsi į mane būtų ilindęs kitas kūnas
ir aš neklydau. Tai buvo kitas „aš“, su kuriuo kalbėdavausi vakarais, kurie buvo iš tų, kai kalbėdavausi
su savimi. Atsimerkiau ir akyse sumirguliavo... Naktis buvo vėjuota, ir dar prieš tinklainei pradedant
fiksuoti aplinką, mane nutvilkė absoliučios laimės pojūtis.