Liepa

Liepa. Taip maloniai, švelniai palytėja
Savo pūkuota letena.
Atsidususi šokteli, skrieja –
Tarsi būtų nematoma...
Kartais atsilošia, rąžosi,
Apsipylusi medumi.
Į saulę grąžosi
Juokiasi.
Skardžiai, garsiai kvatojasi,
Dažnai iki ryto voliojasi,
Tingiai, sulėtintai stojasi,
Šypsosi ir baladojasi
Į langą keistai aprasojusį.
Lyžteli saldinto sniego.
Basakojė, nemato Nieko,
Už šėšėlio tykojusio,
Kliūva, pargriūva, ridenasi
Į minkštą alyvinį debesį,
Alpsta, meluoja, kamuojasi,
Verkia ir vėlei kvatojasi.
Tykiai viena parymojusi
Liepa mažoji kartojasi.