ponas Šliukšlys nusprendė pradėti pirmagimį,
surašė šeimos planavimo švarraštį ant šviesių tapetų,
grožisi.
įlindo Šliukšlienei į galinę sijono kišenę,
pradeda. pradeda dar smarkiau.
tupi kišenėj – šildosi.
tūno kišenėj Šliukšlys, žiopčioja, trypčioja.
kaip nėra pagranduko raudonais žandais,
taip nėra.
„kažkas ne taip“, nusprendžia ponas Šliukšlys,
liepia žmonai išjungti šviesą.
tūno kišenėj Šliukšlys, žiopčioja, trypčioja.
nėra.
nuėjo išrinktieji į aplūžusį niekniekių kioskelį.
„pirktume instrukciją, mergytės norim“.
pašildo senutė-kioskininkė delnus,
nusišypso pageltusiais protezais:
„o dabar, sūneliai, manęs paklausykit“...
ponas Šliukšlys klauso, klauso,
Šliukšlienė toliau nagus medum lakuoja,
palinkčiojo abu skruostikauliais, bet taip ir nesuprato
ar vašeliu ar virbalais storažandę megzt.
- - -
sėdi ponas Šliukšlys priimamajame, saulėgrąžas raško,
tfu tfu, berniukas, tfu tfu, mergaitė,
tfu tfu, laukia mažosios Šliukšliukės.
„sveikiname, žmona jums išravėjo berniuką,
be išorinių defektų, paviršius lygus,
duosime septynerių metų garantiją,
dviejų savaičių laikotarpyje galite grąžinti“, -
paskelbia augalotas vyras baltu šilkiniu apdaru.
- - -
įkėlė mąžąjį Šliukšliuką į bliūdą, šienu iškamšė,
„kaip mesijas“, nusprendė.
bet ir Šliukšlys ir Šliukšlienė rauda -
abu nelaimingi,
pamiršo pagrandukui vardą sugalvot.
užmiršo Šliukšliai, jog ir patys vardų neturi,
sėdi dabar visi trys – kas be vardo, kas išvis neplanuotas.
Apie laimę absurde ir absurdą laimėje,
Sarai: *