ir trūksta retkarčiais žinojimo,
kad durys - tai ne vien tik durys,
o baisiai ypatingas reiškinys,
nes, pasirodo, neįmanoma paveikti
vat šitaip - sėdint ant palangės
ir maigant klaviatūros klavišus -
jų paslaptingos prigimties
atsidaryti reikalingu momentu.
ir tas žinojimas savo nelankymu
mane vis karts nuo karto pakankina:
dabar aš abejoju rinkdama žodžius,
būtent dabar aš pristigau tikėjimo
savo sėdėjimo (va taip) tikslu,
belaukiant kol kas nors atidarys
duris, taip paprastai kaip aš
paglostau pirštais klavišus.
aš nežinau, gal ir beprasmis, o gal
ir ne, šitas palangės liūdesys.
nebesigilinu. tiesiog dar pasėdėsiu,
laukdama žinojimo, kad durų esmę
sudaro ne lenta ar paskirtis,
o tai, ką ypatingo aš jose regiu,
kad ir lietus nėra ypatingesnis
už duris. nes tu tiesiog tik tu.