Sibilė ir ateities sargas

Nekalbėk mano lūpom, Sibile,
Aš ir pats pranašystes išmokau,
Naktimis repetuodamas mirtį,
Kol tapau panašus aš į žmogų.

Ateities man žinoti nereikia –
Ją priimsiu kokia ji bebūtų,
Pasodinsiu už stalo, kaip vaiką
Atsigulusią ją apkamšysiu

Ir, tarp pirštų sutrynęs pelyną,
Išsitepsiu juo skeldinčias lūpas,
Kad išgirdęs dar kartą Sibilę,
Ją nutildyčiau bučinio liūnu.

Juk apkars pranašautojų lūpos,
Kai meluos jos vėl tą pačią tiesą.
Jeigu reiks – jas visas išbučiuosiu,
Ateities kad išsaugočiau miegą.

Nekalbėki, Sibile, nereikia,
Neprikelk ateities kol ji miega,
Te nubunda, kada jai patinka,
Te ilgiau su mumis pasilieka.