duoklė mėgstamiausiam žanrui.

Mėnulio šviesoje Drakonų Žudiko ašmenys blausiai švytėjo. Įrėžtos runos skleidė vienodą, bauginančią melsvą šviesą, i kurią žiūrint kūnu nubėgdavo nepaaiškinamas šaltukas. Viena ranka stipriai spaudė šio mitais apipinto ginklo rankeną. Kita, laikanti ant kaklo pakabintą amuletą, regimai virpėjo. Akys idėmiai žvelgė nuo šlaito žemyn. Ten, kažkur apačioje, slėpėsi Paskutinysis. Vienintelis išgyvenes, ilgą laiką vien savo vardu šiurpinęs drąsiausias širdis. Jis privalo žūti. Ir jis žus. Taip buvo nuspręsta jau senai, dar tuomet, kai tebuvo viena Mintis. Aušo naujas amžius, ir jame nebuvo vietos senojo pasaulio gyventojams. Jie tai suprato. Vieni pasitraukė, kiti, pernelyg išdidūs ar kvaili, stojo į kova su Lemtimi. Ir pralaimėjo. Liko tik jis. Paskutinysis iš Dangaus Valdovų giminės. Drakonas.
Žmogus atsiduso. Tvirčiau suspaudė ginklą ir ėmė leistis kalno šlaitu žemyn, slidinėdamas šlapiais akmenimis. Nusileidęs ant lygios žemės nusikabino nuo nugaros skydą, gausiai išpuoštą magiškaisiais simboliais, kurie turėtų apsaugot nuo visko, pradedant kardo kirčiu, baigiant drakono liepsna. Bent jau taip sake tėvas, įteikdamas jį... Girgžtelėjo nuleidžiamas šalmo antveidis. Viskas nusčiuvo. Kalnai laukė. Dangus laukė. Tyliai, sulaikę kvapą. Karys palengva pajudėjo pirmyn. Girdėjosi, kaip švogždė giliai įkvėpiamas ir iškvėpiamas oras. Tyliai ir švelniai viena i kitą trindamosi žvangsėjo šarvų plokštės. Žingsnis po žingsnio jis vis stūmėsi pirmyn. Galop sustojo. Priešais, ant uolos gulėjo Jis. Paskutinysis. Drakonas. Žvaigždžių šviesa švelniai žaidė jo melsvuose žvynuose. Milžiniški sparnai gulejo ant žemės. Galva ilsėjosi ant priekinių letenų.
'O jis gražus,' pamane Karys. Nužvelgė Drakoną dar kartą, po to žvilgtelėjo į kardą. Mintis dingo taip ir negimusi.
-Aš atėjau,- pratarė.
Nuskambėjo kvailai, bet nieko geresnio jis nesugalvojo. O pompastiski iššūkiai kaip tais netiko prie šios iškilmingos tylos.
-Aš tavęs laukiau,- tyliai atsiliepė gilus balsas. Kupinas liūdėsio ir ramybės. Drakonas pakėlė galvą ir prasimerkė. Į Karį įsmigo didžiulės gelsvos akys. Jos spinduliavo išmintį, grožį, jėgą, jose atsispindėjo gilios praeities atšvaitai.
-Aš tavęs laukiau,- pakartojo.- Pakelk antveidį, Kary, aš noriu pamatyti tavo veidą.
Žmogaus ranka siektelejo šalmo, bet pusiaukelėj neryžtingai sustojo. Gelsvose Drakono akyse žybtelėjo pašaipios kibirkštėlės. Įdėmiai stebėjo.
-Nebijok, Kary, čia nėra jokios klastos,- ramiai patikino.
Žmogus apsisprendė. Palengva nusiėmė šalmą ir giliai įkvėpė.
-O ten tvanku po juo. Kvėpuoti neįmanoma, -pratarė.
Apsidairė. Tylėjo abu. Stebėjo.
-Aš čia atėjau kautis,- neištvėrė.
-Aš nesikausiu su tavim, Kary,- atsiliepė Drakonas.
Žmogus nustebęs žengtelėjo atgal.
-Betgi aš atėjau tavęs nužudyti. Mano rankose Drakonų Žudikas. Tu privalai kautis.
-Aš nesikausiu,- taip pat ramiai pakartojo Drakonas.
-Nieko nesuprantu... O kaip garbė? Nejaugi mirsi kaip bailys, bėgdamas iš mūšio lauko?
-Taip nesąžininga, Kary. Tu kvieti mane į kovą, kurios pabaiga nulemta jau iš anksto. Koks gi skirtumas, Kary, kaip aš mirsiu? Bet kuriuo atveju tai neišvengiama. Kodel tureciau priešintis lemčiai?
-Kodėl?- nesusilaikęs šūktelėjo Karys.- Kodel? Nejau pasirinksi mirti dėjuodamas ir inkšdamas dėl likimo, o ne šlovingoje kovoje?
-Šlovingoje? Šlovingoje kam? Tikrai ne man. Man giesmiu niekas nekurs. Nejau tau maža vien tos garbės, kuri lauks tavęs, kaip nužudžiusio Paskutinįjį? Ko gi tau dar reikia? Žaizdų, įgytų kovoje? Kad galėtumei vėliau jomis girtis? O gal tu nori giesmės, šlovinančios tavo pasiaukojamą kovą ir pergalingą kirtį? Nenoriu tavęs nuvilti, bet giesmės nebus. Nes nebus ir kovos. Aš nenoriu pasirodyti bailiu lemties akimirką. Aš nenoriu bėgti nuo savo likimo. Aš jau senai laukiau šios dienos. Aš Paskutinysis iš Dangaus Valdovų giminės. Aš Drakonas. Tokių, kaip aš, nebėra. Kaip nebėra ir tų, kurie buvo prieš jus. Nejau, Kary, tu manai, kad gyvenimas vienatvėje mielas? Man, kuriam kadaise paklusdavo vėjai? Pasaulis keičiasi. Laikai keičiasi. Aš paskutinysis is Senojo pasaulio. Rytoj manęs jau nebebus. Jūs, žmonės, sunaikinot tai, kas buvo nuostabiausia... Bet užteks apie tai. Prie reikalo. Na, Kary, vykdyk tai, dėl ko čia atėjai. Kirsk.
Žmogus prisiartino prie Drakono. Jo galva vėl ilsėjosi ant letenų. Akys užsimerkė. Kardas pakilo aukštyn, tačiau tuoj pat bejėgiškai nusileido. Mirtinoje tyloje sklido tankus Kario kvėpavimas.
-Aš... Aš negaliu... Tik ne taip... Aš Karys, o ne Žudikas. Aš Karys.. Karys...
Jis stovėjo ir vis kartojo, kaip maldą. Jo visai dar vaikiškas veidas buvo perkreiptas nevilties, akys maldaudamos žvelgė į drakoną.
-Nagi, Kary, laiko nebėra. kirsk. Mano gentainiai jau laukia manęs. Kirsk, Kary, nebedelsk.
Drakonų Žudikas pakilo ir smigo žemyn. Trykštelėjo tamsus kraujas, deginančia srove apliedamas Kario rankas.
-Ačiū tau...- su paskutiniu atodusiu išsiveržė is Drakono krūtinės. Jo akys trumpam atsimerkė, įsmigo kažkur į tolį...
-Aš ateinu, broliai, pagaliau...
Žmogus stovėjo šalia. Ginklas nemaloniai svėrė ranką. Pirštai atsigniaužė, ir kardas skambtelėjo atsitrenkęs į akmenis. Ašmenys nublanko ir pajuodo. Kario lūpos sutrūkčiojo.
-Atleisk,- pasigirdo šnabždėsys.- Laimingo tau kelio.
Po to apsisuko ir, žemai nunarinęs galvą, patraukė šlaito link. Užkopęs šlaitu aukštyn apsidairė.
Dangumi plaukė debesys. Ju pasitikti kilo kalnai. Kažkur apačioje šlaitus dengė rytmečio rūkas. Tačiau kažko nebebuvo. Kažko neapčiuopiamo, nenusakomo, tokio įprasto.. Beliko paprasčiausi kalnai, paprasčiausi debesys, paprasčiausias rūkas... Ir nieko daugiau.
Karys atsisegė diržus, laikančius krūtinės šarvų plokštes. Nusiėmė šarvus, įsižiūrėjo į juos... Ne. Nieko. Stipriai užsimojo, ir švystelejo šarvus žemyn. Iš paskos nulėkė skydas.
'Man to nebereikės,' pamanė. Giliai atsiduso, apsisuko, ir nužingsniavo namo.