Laukimas

Nepastebimai lynoji
Į plaukus
Buvusių dienų šešėliais.
Ir nuputi prisilietimą
Nuo rudenio lango.
O gal mano:
Juk nebemoku žingsniuoti
Nepriliesdama grindinio.
Nes sakei,
Taip daryti nereikia -
Ruduo neateis.

Jei sudėtume laiškus
Kadais parašytus
Po gluosniu,
Gautume ištisus,
Mėnesiais perkreiptus
Lūpų kampučius.
Ir prisirištą miestą,
Plastikiniais langais,
Kad jį susapnuotum
Tik nepabėgtum.
O tu nepabėk –
Ruduo neateis.

Bet vis tiek tu lynoji
Nepastebimai man
Į plaukus pianino garsais
Lyg jausmais.
Lyg lašeliais
Naktinių prisilietimų.
Jau praėjo visi
Akių atodrėkiai
Sakei – jie tamsūs
Kaip rudenio dangūs.
Ir dabar jau žinau –
Sulaukėm.