Vilkai

Vilkui ir kitiems


Nuo miško, tolyn nuo juodo rėžio, per užšalusį ežerą traukia vilkai. Už nedidelio kyšulio – kaimas. Ir avys. Šilta, garuojanti mėsa. Trakšt – gauja neskuba. Sėlina tylomis.

Nejuda, lyg sustingęs. Antklodė liečia nosį. Tik viršugalvis kyšo. Brolis.
– Tanai, kvėpuoji?
– Uh.
– Bijai?
– Ne.
– Ar labai?
– Kad kaukia.
– Žinau. Žiūrėsi, ar arti?
– Ne.

Šaltos grindys, ledinės. Žvalgausi tamsoje. Tik žingsnis – ir migla. Išsidraikiusi kambario kampuose. Lyg dvasia.

– Ne, ne, –  sako Tanas, – ten tavo kvapas, ne dvasia. Nekvėpuok – ir miglos nebus.

Kvepiu oro, pilvas išpūstas, neišleidžiu, suturiu jį savyje – tą orą. Tempiu kėdę prie lango. Aukščiau, aukščiau. Langas užpustytas iki pusės. Stiebtis ant pirštų galų, ant kėdės. Rankomis į siaurą medinę juostelę remtis – ties lango apačia.

– Matai? – Sušnypščia Tanas.
– Nieko, tik mišką. –  Balsas trūkčioja.
– Pagalvę pasidėk ant kėdės.

Traukiu iš po antklodės didžiulę pagalvę. Ropščiuosi.

– Ką matai? – Neiškenčia.


Man atima žadą. Tolumoj žybsi vilkų akys. Miško fone. Akių lemputės. Žybt, žybt – ir tamsa. Ir vėl, vėl...

– Ar toli? – Vos taria Tanas.
Neatsakau, nekvėpuoju.

– Visai netoli, Ta...

***

Akys nelyginant žvėries – griūnančios iš akiduobių, juosvos. Patamsėję paakiai ir galva be plaukų. Blakstienos krenta ant skruostų.

Garuoja. Karštas vanduo garuoja. Garai ant veidrodžio palieka miglą. Braukiu ją letena, kad pamatyčiau save. Skverbiasi žodžiai į tirštumą, Tanai.

Tu niekada nežiūrėdavai į jų akis, nematei jų arti. Nenujautei pašiauštų keterų, Tanai. Nesiropštei ant kėdės, pasidėjęs ant jos pagalvę, nespoksojai pro langą, kai neleidžiama. Kvėpavai tolygiai, nedusai iš baimės, Tanai.
Girdėjai kaukimą, žinojai juos esant. Už lango. Nesvarbu, ar toli – vis tiek prisiartins.

Sugaravęs veidrodis ir drėgnos mano blakstienos.
Tu pirmas tapai vilku, Tanai.