Nuo miško, tolyn nuo juodo rėžio, per užšalusį ežerą traukia vilkai. Už nedidelio kyšulio – kaimas. Ir avys. Šilta, garuojanti mėsa. Trakšt – gauja neskuba. Sėlina tylomis.
Nejuda, lyg sustingęs. Antklodė liečia nosį. Tik viršugalvis kyšo. Brolis.
– Tanai, kvėpuoji?
– Uh.
– Bijai?
– Ne.
– Ar labai?
– Kad kaukia.
– Žinau. Žiūrėsi, ar arti?
– Ne.
Šaltos grindys, ledinės. Žvalgausi tamsoje. Tik žingsnis – ir migla. Išsidraikiusi kambario kampuose. Lyg dvasia.
– Ne, ne, – sako Tanas, – ten tavo kvapas, ne dvasia. Nekvėpuok – ir miglos nebus.
Kvepiu oro, pilvas išpūstas, neišleidžiu, suturiu jį savyje – tą orą. Tempiu kėdę prie lango. Aukščiau, aukščiau. Langas užpustytas iki pusės. Stiebtis ant pirštų galų, ant kėdės. Rankomis į siaurą medinę juostelę remtis – ties lango apačia.
– Matai? – Sušnypščia Tanas.
– Nieko, tik mišką. – Balsas trūkčioja.
– Pagalvę pasidėk ant kėdės.
Traukiu iš po antklodės didžiulę pagalvę. Ropščiuosi.
– Ką matai? – Neiškenčia.
Man atima žadą. Tolumoj žybsi vilkų akys. Miško fone. Akių lemputės. Žybt, žybt – ir tamsa. Ir vėl, vėl...
– Ar toli? – Vos taria Tanas.
Neatsakau, nekvėpuoju.
– Visai netoli, Ta...
***
Akys nelyginant žvėries – griūnančios iš akiduobių, juosvos. Patamsėję paakiai ir galva be plaukų. Blakstienos krenta ant skruostų.
Garuoja. Karštas vanduo garuoja. Garai ant veidrodžio palieka miglą. Braukiu ją letena, kad pamatyčiau save. Skverbiasi žodžiai į tirštumą, Tanai.
Tu niekada nežiūrėdavai į jų akis, nematei jų arti. Nenujautei pašiauštų keterų, Tanai. Nesiropštei ant kėdės, pasidėjęs ant jos pagalvę, nespoksojai pro langą, kai neleidžiama. Kvėpavai tolygiai, nedusai iš baimės, Tanai.
Girdėjai kaukimą, žinojai juos esant. Už lango. Nesvarbu, ar toli – vis tiek prisiartins.
Sugaravęs veidrodis ir drėgnos mano blakstienos.
Tu pirmas tapai vilku, Tanai.
yra tokia kryptis - menas menui. preciziškai aprašinėti. toks realizmas. gerai. tik turint tokią krypti vargu ar suprantamas emocingas aprašymas, su tam tikru žmogišku santykiu, kada žmogui realybėje skauda, o ne vaizduoteje. kol sruoga nepasedejo štuthofe - jis buvo saloninis rašytojas, aršus konfliktiškas gal daugiau provoktorius, pats rašė pats save keikė, bet po lagerio gimė dievu miškas. neigti kad jis tyčiojosi iš visų..kvaila, nejautru ir snobiška. gyvenimas nediktuoja formos. ja diktuoja santykis. kaltinti jus kad jus nieko neišgyvenot. tiesiog nutraukti pokalbį. suprantu , kodėl jus negalite pakesti gyvenimo - jus matot literaturoje kažkokią uolą į kurią galima pabėgti. nesiruošiat jo keisti. ir gerai. tik tai jusu santykis. tiesiog riba, kuria jus pats nubrežiat. o šalia žmonės gyvena ir literatura mato kaip priemone. žinoma tai jus nervina. o del plagiato? jus nesirūpinat savo administraciniu autoritetu. neturėdami faktų. ir santykis kokį pajunti - išlieka ilgam. vargu ar mokikliniai metodai pritaikomi panoramiškai žiūrint į rašančius. literatūra nėra pragyvenimo šaltinis - tai abipusis džiaugsmas, kad tokių panašių ligonių yra.