Adresas

Jeigu atsisukčiau į tave pilkumos paslėptam emocijų skerstgatvyje,
Tylinčiomis nublukusiomis akimis raižydama žodžius sielos paviršiuje,
Smalsumo sugundyta: šauktum dėl to, kad skauda?
Ar bijai, kad nusilups lakas nuo surūdijusios širdies?
Pati sau, išmindysiu raudonais aliejiniais žingsniais geltonas aguonas.
Ir ką? Nei kiek, tik stiklinė ironijos - reikės iš naujo tvarkytis.
Gėlės vazonuose praktiškiau, nors ir apsimetinėja.

Nesezonas - negyvas braškes bandau gaivinti šampano burbuliukais,
Nepadeda. Vadinasi vėl melavai, taip mane vadindamas.
Ne, neisiu žemuogių rinkti. Per daug saulėta,
Dar netyčia rasiu: palaukim žiemos...
Gal sustingdžius ilgesio lašus, galėsiu vadint juos varvekliais.

O pati vaidinsiu besmegenį... akmenukai vietoj akių.
Diktuodamas veidmainiškas taisykles tikėjaisi: tavo ledo karaliene.
Kiek dar iškėlęs nosį ignoruosi netikėtumą - manęs nepažįsti,
O ir žiūrėdamas: nugludintuose asimetriškuose rutuliukuose - nieko.

Nemokyk skenduolės gyventi. Jai to seniai nereikia.
Paskolink pudros geriau, negi nematai, kokia pamėlus.
Ir išvis, kam ją ištraukei? Vandenyje atrodo gražiau, bent jau žuvims.

Dabar sakai: Nepažinau, sutikęs lijant Neapykantos gatvėje:
Šį kartą ieškau abejingumo namo, ne, į svečius neužsuksiu.

Išsitrynusiom akim nebematau tavęs priešais... O gal priešo?

-------------------------------------

septyni, šeši, penki, keturi, trys, vienas... čia