Apie upę

Kažin, upei žiemą nešalta?
Taip ilgai vandeny mirko kojas
Krantuos vieversiams šunis lojant.
Gal pasiūkim upelei kojines?

Be kepurės, be palto, be pirštinių
Kaip mama ją į lauką išleidžia?
Išsirengus nuogai skardžiai krykštauja,
Jai kutena pažastis garlaiviai.

Aksome žaliam susupa žuvį
Ir ant kelių kėkuoja virvėdama,
Vis parodo skenduoliui liežuvį
Kažkodėl niekad jie nekalbėdavo.

Apsižergęs, it nuosavą, tiltas
Mąsliai kasos turėklais pakaušį
Lyg norėtų upelei pirštis,
Bet kad žiemą ji baisiai ataušta.

Krūtimis apglėbusi vakarą
Vinguriuoja upė pas mamą,
O pavargus akis dangun pakelia:
„ Gal paimtumėt, dėde, ant rankų? „