Mirties angelas

Galaktika buvo didelė. Galbūt kiek per didelė. Joje buvo daug barų ir daug klubų. Tačiau…
“Kodėl visi čia renkasi? – paklausė savęs Adrijana pirmą vakarą “Kilerio” klube. Čia niekada negrojo normali muzika, o apšvietimas vedė iš proto. Tačiau jie čia lankėsi. Ir lankėsi nerečiau nei kas dvi dienos. Jie lankėsi čia todėl, kad nieko čia nedomino aštuoni paaugliai geriantys alkoholį ir šėlstantys iki nugriuvimo.
Paprastam sutiktąjam Adrijana sako, kad jai 17, tačiau iš tiesų jai daugiau. Daug daugiau. Adrijanai jau 177. Nemirtingumas – dalis to kas įvyko užkeikus ką tik gimusią Adrijaną neteisingu prakeiksmu. Sulaukusi septyniolikos, mergina nustojo senti ir įgavo nepaprastų galių. Nors ir tai galima laikyti prakeiksmu.
77 metus Adrijana buvo samdoma medžiotoja. Paskui ji tapo keršytoja. Adrijana tiesiog nuspresdavo kas vertas mirti ir pati įvykdydavo nuosprendį. Prieš daugiau negu du metus ji nusprendė, kad užteks. Tada ji pradėjo ieškoti tokių kaip ji – nemirtingų, kitokių. Dabar jie aštuoniese ir stengiasi pasikeisti.
Kažkada Adrijaną visi pažinojo kaip Mirties angelą, o dabar ji tik Adrijana Džordž. Balti, mėlynomis sruogomis dažyti plaukai tapo juodais dažytais tamsiai raudonomis sruogomis; akys iš mėlynų tapo žaliomis;  charakteris iš nežmoniškai žiauraus ir nesukalbamo, tapo tik šiek tiek žiauriu ir  šiek tiek sukalbamu. Vienintelis dalykas, kuris jungė ją su praeitimi buvo košmarai atgyjantys net dienomis ir durklas su ant rankenos išdroštu angelu. Parodžius šį durklą, niekam nekildavo jokių klausimų, nes jeigu toks durklas nestyro tavo krutinėje, tu esi arba Mirties angelas arba jos draugas. Tačiau Adrijana žinojo, kad jei reiktų, ji nužudytų bet ką.
Nei Adrijana, nei kiti septyni jos draugai niekur nedirbo. Pragyvenimui pilnai užteko per keliasdešimt metų gautų pinigai.
Kelis vakarus iš eilės, Adrijana pastebėjo, kad į jų kompanijos pusę žvilgčioja geltonplaukis vaikinas sėdintis prie baro. Ilgiausiai žvilgsnis sustodavo ties Adrijana.
- Tas bernas prie baro atvirai tave kabina, - pasakė Brendonas prisėdęs prie Adrijanos.
- O tau ką – gaila? – nustebo ši. – Lyg tai pirmas kartas. Bet man vis tiek įdomu.
Bešokdama Adrijana ėmė gaudyti vaikino žvilgsnį. Žvilgsnis galėjo labai daug pasakyti. Ypač Adrijanai. Iš žvilgsnio ji galėjo nuskaityti mintis. Vaikino mintys Adrijaną sudomino.
Ji atsisėdo prie vaikino.
- Aš kažkada buvau Mirties angelas.
- Mane seniau vadino Amžinuoju. Jei būčiau tave sutikęs prieš dešimtį metų, būtų buvę įdomu tave nužudyti.
- Nebūtum sugebėjęs. Niekas nesugebėjo.
- Esi labai įsitikinusi.
- Esu. Ieškau tokių kaip tu. Mūsų jau aštuoni. Nori būti devintas?
Paryčiais devyniukė nutarė, kad jie jau pavargo ir nutarė krapštytis namo.
- Hmmm… - kažką mastydama Adrijana sustojo savo kambario viduryje.
- Kas yra? – paklausė jos Evanas.
- Aš miegu dviejose sujungtose lovose. Šiandien neturiu jėgų jų išskirti, todėl, tau teks miegoti su manim.
Daugiau nieko nepasakiausi Adrijana ėmė vilktis pižamą.
- Bet žinok, - pasakė ji šukuodamasi plaukus. – Aš miegu su durklu po pagalve. Jei mane paliesi, o man tai nepatiks, perrėšiu tau gerklę.
- O tu paliesk taip, kad patiktų! – suriko Lukas iš kito kambario.
- O man durklo po pagalve pasidėti nereikia? – paklausė Evanas.
- Bijai, kad išprievartausiu? – nustebo Adri. – Šiandien aš pernelyg pavargusi.
Taip Evanas pateko į Adrijanos draugiją. Mergina gan greitai sugebėjo gražinti jam gyvenimo džiaugsmą. Nebūtų nė ko pasakoti, tačiau vieną vakarą Adrijana grįžinėjo namo, kai ją užpuolė keturi stiprųs vyrai. Vis dėl to, žudymo įgudžių Adrijana nebuvo praradusi. Du vyrai mirė nė nesupratę kas nutiko. Trečias bandė bėgti, bet suklupo prie šiukšlių konteinerio. Ketvirtam vyrui Adrijana suvarė durklą į krūtinę. Jis vienintelis kuriam laikui liko gyvas.
- Kas jus atsiuntė? – Adrijana pritūpė prie vyro. – Ir kodėl?
- Pasikankink, gražuole, - atsakė vyras. Paskui užsikosėjo savo paties krauju ir mirė.
Adrijana atsistojo ir iš paskutinio vyro krutinės ištraukė durklą. Aplink ją gulėjo keturi lavonai. Rytoj juos kas nors ras, tačiau jos niekas nekaltins. Jeigu kaltins ką nors, tai Mirties angelą. Staiga už vieno iš konteinerių kažkas krebžtelėjo. Žaibiškai Adrijana atsidūrė prie jų ir priplojo prie sienos kokių dvidešimt penkių metų vaikiną.
- Kas tu ir ko tau reikia? – paklausė mergina.
- Aš Meisonas Viteckis. Mane atsiuntė, kad tave apsaugočiau.
- Jeigu nepastebėjai, aš ir pati puikiai saugausi.
- Tu nesupranti. Nuo to kas tavęs laukia, viena neapsisaugosi.
- Gerai. Einam, papasakosi viską man ir mano draugams. Paskui aš pagalvosiu ar palikti tave gyvą.
Su nepažįstamuoju Adrijana patraukė namo.
- Ką gi čia tokį atsivedei? - pasiteiravo Kevinas.
- Jis mums ir papasakos, - atsakė Adrijana. – Sakyk ką žinai, Meisonai.
- Daug ko nežinau ir aš pats, - pradėjo kalbėti Meisonas. – Tačiau tau gresia mirtinas pavojus. Man buvo pavesta būti tavo angelu sargu.
- Kam Mirties angelui Angelas sargas? – paklausė Kerolė.
- Iš pradžių, turėjau tave rasti ir paprašyti apsaugoti vieną labai svarbų asmenį. Paskui sužinojau, kad tau gresia pavojus.
- Evanai, pasilenk! – staiga sušuko Adrijana ir metė durklą.
Pro atvirą langą į kambarį įvirto ateivis.
- Čia tik pirmieji, - pasakė Meisonas. – Jų bus daugiau ir daugiau. Ir tu jų neįveiksi.
- Jie juk samdomi medžiotojai. Kodėl jie mane persekioja? – paklausė Adrijana, kai Evano padedama, metė pro langą žudiko lavoną.
- Moksliniame centre, kuriame tave kažkada laikė, buvo rasti išžudyti beveik trisdešimt mokslininkų. Kiekvieno iš jų krutinėje styrojo po Mirties angelo durklą. Be to, tos tavo galios, tu net neisivaizduoji kokios jos vertingos. Jei būtum nuo mažens mokyta, dabar galėtum valdyti visatą.
- Ar nežinai, kas pasamdė medžiotojus man surasti?
- Ne. Bet žinau, kad už tavo galvą pasiulyta du milijonai visatos kreditų, o jei būsi atgabenta gyva – penki milijonai.
-  Tai juk milžiniški pinigai. O tas žmogus, kurį turiu surasti, kas jis?
- Tai mergaitė vardu Peidžė Rodžerson.
- Tai surandam tą mergiotę, išžudom visus žudikus ir vėl gyvenam ramiai.
- Tu negali niekur išvykti, kol neišmokai naudoti savo galių.
- Kiek laiko tai užtruks?
- Maždaug dvi savaites.
- Bet ar mes galim tiek laukti? – pagaliau į pokalbį įsiterpė Brendonas.
- Privalom, - Meisonas buvo neperkalbamas.
- Kada pradedam pamokas? – paklausė Adrijana.
- Rytoj. Šiandien išsimiegok. Beje, - Meisonas dar norėjo kažką pasakyti. – Patariu miegoti po du ir su durklu po pagalve.
Adrijana atsigulė su Evanu. Miegas merginos neėmė.
- Ar bijai? – paklausė Evanas. Jausdamas kaip stipriai Adrijana prie jo prisiglaudė.
- Labai, - atsakė ji. – Ką aš be tavęs daryčiau?
- Gyventum. Gal kiek kitaip, bet gyventum. Negi aš tau toks svarbus?
- Tu nė neisivaizduoji, - Adrijana šyptelėjo, lūpomis priesiliesdama prie Evano lūpų. Prisilietė trumpai kelis kartus lyg erzindama, o paskui jų lūpos susijungė ilgam bučiniui.
- Ar mažiau bijai? – paklausė Evanas.
- Mažiau.
Kitą rytą prasidėjo Adrijanos mokslai. Tamsus juodas miškas – nuspendė ji.
- Mano galva ir pusė karalystės tam, kuris man viską žmoniškai paaiškins! – sušuko Adrijana į kambarį įėjusiam Kevinui.
- Tas, kuris nurėš tau galvą, nieko neaiškins, - atkirto merginai Meisonas.
- O tu žinok, esi žiaurus, - pareiškė Adrijana Meisonui. – Negi negali man visko žmoniškai paaiškinti?
- Turi pamatyti daugybę ateities variantų ir pasirinkti tinkamiausią. Negi nesupranti?
- Suprantu, bet man nepavyksta.
- Tavo protas pernelyg suaugęs. Viską nori moksliškai paaiškinti. Tai nėra gerai.
Adrijana pakilo ir atsisėdo ant sofos.
- Aš pavargau, - pareiškė ji.
- Pailsėk, - atsakė jai Meisonas.
Paskui grįžo Evanas.
- Sveikutė, - pasakė jis Adrijana bučiuodamas ją į lūpas.
- Kas naujo mieste? – paklausė mergina.
- Pilna samdomų medžiotojų. Gerai, kad manęs nei vienas iš jų nepažįsta. Niekada nemačiau tokios daugybės samdomų medžiotojų vienoje vietoje.
- Velnias, - nusikeikė Adrijana atsiremdama į Evaną.
- Prastos naujienos, - grįžusi atsiduso Elis. – Miestas pilnas samdomų medžiotojų. Adrijana, manau, kad metas grįžti. Kad ir kaip to nenorim.
- Aš bijau, kad paskui nebegalėsiu būti tokia kokia esu dabar.
- Apie ką jūs čia? – į pokalbį įsijungė Evanas.
- Pamatysi. Elison, atidarysim duris, kai visi susirinks.
Tada Elison ruošėsi sėsti į fotelį.
- Nesėsk! – kaip įgelta pašoko Adrijana.
- Kodėl? – nustebo Elis.
- Pasakysiu kai būsiu tikra, jog esu teisi.
Kiek paniurnėjus Elison nuėjo į virtuvę. Staiga į tą fotelį, į kurį ruošėsi sėsti Elis, susmigo arbaleto strėlė. Grakščiu, bet stipriu rankos mostu Adrijana pakėlė į orą peilį, gulėjusį už kelių metrų nuo jos, ir paleido jį pro langą. Nuo gretimo namo stogo šlumštelėjo dar vieno žudiko kūnas. Adrijanai mostelėjus peilis grįžo į jos delną.
- Man pavyko, - pasakė ji. – Meisonai, man pavyko!
- Pavyko? – atlekė Meisonas.
- Aš mačiau, kad jei Elison atsisės į fotelį, ją mirtinai sužeis arbaleto strėlė, jei atsisės ant sofos šalia manęs, negalėsiu mesti peilio, o jei ji išeis į virtuvę, nenutiks nieko.
- Tai pati pradžia! – džiūgavo Meisonas. – Laikui bėgant, ateities galimybių daugės.
Iki pat vakaro Adrijana išgulėjo Evano glėbyje. Bent jau tada ji jautėsi saugi.
- Mes turim grįžti, - pasakė Adrijana draugams vakare, kai visi jau buvo susirinkę.
- Aš bijau. – tarė Kerolė. – Aš tikrai bijau.
- Nei vienas iš jūsų neprivalot, - pasakė Adrijana.
- Privalom, - pataisė ją Lukas. – Jei ne tu, visi mes tikriausiai būtume nusižudę dėl nusibodusio gyvenimo.   
- Tai ar grįžtam? – paklausė Adrijana.
- Grįžtam! – išgirdo ji vieningą atsakymą.
- Ar kas nors paaiškins man kas čia vyksta? – jau pradėjo pykti Evanas.
- Tuoj mes tau parodysim, - atsiduso Adrijana.
Visa devyniukė nuėjo į Adrijanos kambarį ir sustojo prie knygų spintos.
- Gal būti, kad paskutinį kartą bučiuoji Adrijaną, - pasakė Adri įsisiurbdama Evanui į lūpas. – Paskui gali likti tik Mirties angelas.
Paskui visa aštuoniukė, neskaitant Evano, paėmė po knygą. Kiekvienos knygos viduje buvo po skanerį, nuskaitantį rankos antspaudą. Kai visi aštuoni antspaudai buvo nuskaityti, Adrijana pastūmė knygų lentyną. Ši pasisuko, o už jos matėsi milžiniška patalpa. Joje tuoj pat sužibo šviesa. Patalpoje buvo aštuonios stiklo spintos, su kiekvienos iš aštuoniukės daiktais.
- Eime, - ištiesė ranką Evanui Adrijana.
Aštuoniukė skirstėsi prie savo daiktų. Adrijana nedrasiai palietė savo stiklo spintos paviršių.
- Aš šito nenoriu, - sušnibždėjo ji. – Nenoriu.
- Manau, kad nėra kitos išeities, - atsakė jai Evanas. – Atidaryk spintą.
Drebančiomis rankomis Adrijana pasuko užraktą. Spinta atsivėrė. Mergina ištiesė ranką link kalavijo.
- Tu juk supranti, kad kai jį paimsiu, aš nebebūsiu Adrijana? – paklausė ji Evano.
- Suprantu. Kai tu jį paimsi, aš tapsiu Amžinuoju, o kai viskas baigsis, vėl būsim Adrijana ir Evanas. Gerai?
- Gerai. Tačiau dabar pasitrauk.
Evanui atsitraukus, Adrijana pirštų galais palytėjo kalaviją. Kūną užliejo nemaloni šilumą, burnoje atsirado kraujo skonis. Sukaupusi visą drąsą, mergina suėmė kalavijo rankeną ir ištraukė jį iš spintos. Blyškioje šviesoje suspindo kalavijo ašmenys ir ant jų išgraviruotas angelas. Į Adrijanos atmintį grįžo prisiminimai apie tai, kaip ant kalavijo ašmenų spindėdavo kraujas. Pojūčiai paėmus kalaviją, buvo kiek kitokie nei Adrijana įsivaizdavo. Ji vis dar buvo Adrijana. Gal kiek kitokia, bet Adrijana.
Adrijana atliko kelis judesius kalaviju.
- Adrijanos nebėra, - atsiduso ji. – Tik Mirties angelas Adrijanos vardu.
- Adri, o kur padėjai mano daiktus, kuriuos iš manęs atėmei pirmą mūsų pažinties dieną? – paklausė Evanas.
- Čia, - Adrijana atidarė vieną iš savo spintos dalių. Joje gulėjo Amžinojo blasteriai ir kalavijas.
- Aš turiu trumpam išeiti, - tarstelėjo trumpai Adrijana ir pasiėmusi vieną iš savo apsiaustų kažkur išėjo.
Mergina grįžo po maždaug valandos.
- Kur buvai? – paklausė jos Elis. – Ir ką čia atsinešei?
- Atsinešiau tai, kas gali išbelbėti mums gyvybę, - pasakė Adri.
Iš krepšio mergina ištraukė milžinišką krūvą blasterių šovinių, nemažą krūvelę Mirties angelo durklų ir dažų plaukams. Per daug nieko neaiškinusi, Adrijana pradingo vonioje su dažų tūbele. Po pusvalandžio ji iš vonios išėjo, tačiau nebe kaip rudaplaukė, o kaip baltaplaukė. Vienas po kito draugai ėjo į vonią. Iš jos išeidavo kitokie. Kol Kerolė keitė plaukų spalvą, Adrijana išsiėmė kontaktiniu lešius.
- Štai kokia tikroji tavo akių spalva, - pasakė Evanas.
- Kokia? – paklausė pati Adrijana. – Aš jau neatsimenu.
- Tarsi mėlyna, tarsi raudona. Kažkokia violetinė, - atsakė Evanas. – Kokia spalva man dažyti plaukus?
- Balta, - šyptelėjo Adrijana. – Bent jau taip turėsim keletą panašumų.
Kai Evanas išėjo iš vonios, visi susirinko į svetainę.
- Skirstomės, - pareiškė Adrijana. – Išvaikščiokim visą miestą ir išsiaiškinam viską kas įmanoma. Susitinkam po trijų valandų Salivano smuklėj. Gerai?
Likusi devyniukė vieningai linktelėjo.
- Tai einam, - pasakė Adrijana užsimesdama apsiausto gobtuvą.
Taip devyniukė išsiskirstė. Dabar jie visi buvo žudikai, ir nors draugai, bet ir konkurentai. Savo informatorių nei vienas neišduodavo.
Nieko nepešusi, Adrijana pirmoji nuėjo į Salivano smuklę. Salivanas buvo labai mielas žmogelis, kol nesupykdavo. Supykęs jis tapdavo stichine nelaime. Adrijaną jis pažinojau jau gerą dešimtį metų. Jis daug padėjo Adrijanai tada, kai ji nusprendė pasikeisti.
Salivano smuklė buvo gera vieta tik tuo atveju, jei norėjai kažką sužinoti. Joje rinkosi dauguma naujųjų laikų samdomų medžiotojų. Būtent jų Adrijanai  ir reikėjo. Kai Adri įėjo į smuklę, ji buvo beveik tuščia. Tik prie stalų knapsėjo keletas neišsiblaiviusių nuo vakar.
- Salai, man vieną alaus, - pasakė tyliai Adrijana Salivanui.
- Adri, - nustebo Salivanas. – Ką tu čia išsidirbinėji?
- Šššššššš, - sušnypštė Adrijana. – Adri nebėra.
- Ko Mirties angelui reikia mano smuklėje? – išsigandęs paklausė Salivanas.
- Nedaryk į kelnes, Salai. Kol kas nesiruošiu nieko žudyti. Man reikia tik informacijos. Juk puikiai žinai, kad mane medžioja pusė galaktikos.
- Bet kodėl čia? – paklausė Salivanas paduodamas Adrijanai bokalą alaus.
- Tau nereikia nieko per daug žinoti. Dėl to gali trumpiau gyventi. Devintą čia ateis dar devyni mano draugai. Vienas jų užrems duris ir aš truputį pasikalbėsiu su viduje esančiais medžiotojais. Jei tau neramu – su lavonais tau terliotis nereikės.
Salivanas giliai atsiduso. Adrijana pasiėmė savo bokalą ir nuėjo prie stalo stovinčio atokiausiame kampe. Išgėrusi alų, ji ėmė durklu raižyti ant stalo angelą.
Prieš devynias atėjo visa devyniukė ir atsisėdo atokiau nuo Adrijanos.
Išmušus devynias, Aleksas tyliai užrėmė duris, o Salivanas kažkur pasišalino.
- Mes norėtume kai ką sužinoti, - pareiškė Edvinas atsistojęs smuklės viduryje.
- Sėsk, nykštuk, - subaubė kažkas.
Adrijana meldėsi, kad Edvinas nesupyktų. Nors ir būdamas labai žemas ir smulkus, supykęs Edvinas virsdavo monstru tikrąja to žodžio prasme.
- Oi, ne, - pakilo Brendonas. – Mums reikia daug ką sužinoti.
Kartu su Brendonu pakilo ir visi kiti.
- Ko jums reikia? – sudrebėjo ateivis užsipuolęs Edviną.
- Keli iš jūsų ieško Mirties angelo? – paklausė Kerolė.
Niekas neatsiliepė. Kiek šiurpoka buvo žiūrėti į devynis beveik vienodus siluetus juodais apsiaustais.
- Pasakykit, ir mes jums ją parodysim, - pasakė Elis.
Suklegėjo visi smuklėje sedėję žudikai. Visi išskyrus Adrijaną.
- Kas pasamdė jus ją sumedžioti? – paklausė Evanas.
- O kas klausia? – atšovė įžulesnis ateivis.
- Mes! – visa devyniukė nusimetė gobtuvus. Vieni juos pažinojo, kiti ne. Tačiau visi jų bijojo.
- Nesiruošiu prarasti tokios daugybės pinigų, dėl to, kad jūs klausiat! – pareiškė vienas LABAi drąsus medžiotojas.
- Teisingai! – pasigirdo kitų balsai. – Geriau parodykit kur Mirties angelas!
- Kur ta, kalė? – pasigirdo vieno iš žudikų žodžiai.
- Ar tikrai nori sužinoti? – tyliai paklausė Adrijana, tačiau visi ją išgirdo. Smuklėje įsivyravo tyla.
- Tikrai noriu! – vėl sušuko tas pats žudikas
- Ar paskui nesigailėsi? – paklausė Adrijana ateidama prie devyniukės.
Lyg nujausdamas nelaimę, žudikas neatsakė.
- Jei kuriam reikia Mirties angelo, tai ateikit ir pasiimkit, - sušnabždėjo Adrijana ir nusimetė apsiaustą.
Vienas iš žudikų, ateivis bjauriu snukiu, šoko ant merginos su durklu rankose. Atrodė, kad dvelktelėjo vėjas, o Adrijana nepajudėjo iš vietos. Tačiau ateivis gulėjo ant grindų perkirstas pusiau.
Adrijana stovėjo pašiurpusi. Šį vakarą ji tikrai nesiruošė nieko žudyti. Tačiau kilus pavojui sureagavo neseniai atbudę Mirties angelo instinktai.
- Kuris iš jūsų pavadino mane kale? – sušnibždėjo Adrijana.
Atsakymo laukti nereikėjo. Evanas jau stovėjo įrėmęs blasterį tam ateiviui į smilkinį.
- Aš pasakysiu viską ko tik nori! – sušuko ateivis. - Viską! ! ! Tik nežudykit manęs!
- Kalbėk, - pasakė Adrijana. – Turi penkias minutes.
- Visi samdomi medžiotojai gavo šiuos lapus, - drebančiomis rankomis ateivis iš užančio išsitraukė sugalmžytą popiergalį. – Jame rašoma, kad už tavo galvą siūloma…
- Aš žinau kiek siūloma! – nutraukė jį Adrijana. – Sakyk, kas tiek siūlo.
- Džeisas Vienarankis, - vos girdimai ištarė ateivis.
- Džeisas Vienarankis, - tarsi pati sau pasakė Adrijana. – Aš galvojau, kad jis jau negyvas. – paskui Adri atsisuko į draugus. – Einam. Mes nebeturim ką čia veikti.
Visas būrys pasuko link durų. Adrijana ėjo paskutinė. Lukas ir Aleksas tempė perpus perkirsto ateivio lavoną. Paskui jie sustojo užkasti lavono.
- Tu prižudai, o paskui mums tvarkyti, - burbtelėjo Lukas.
Adrijana neatsakė.
- Adri, ar viskas gerai? – paklausė Evanas.
Adrijana neatsakė. Ji tylėjo visą kelią iki namų.
- Niekas negerai, - pasakė ji visiems parėjus.
- Tas Džeisas Vienarankis, kas jis? – paklausė Elis.
- Vienintelis dalykas, kurio bijau, - atsiduso Adrijana. – Jums dar nė karto apie jį nepasakojau.
- Tai gal papasakok? – pasiūlė Kevinas.
- Papasakosiu, - dar sykį atsiduso Adri. – Kai jau nebuvau samdoma žudikė, o tiesiog žudikė, Džeisas dar turėjo brolį. Baisesnės būtybės už jo brolį negalėjo būti. Todėl aš jį nužudžiau. Tada Džeisas nusprendė man keršyti. Lemiamas mūsų mūšis įvyko vienoje dykumoje. Ten aš nukirtau jam ranką, bet nežinau kodėl palikau gyvą. Tą dieną, kai mane pirmą kartą užpuolė, suėjo lygiai vienuolika metų nuo tos dienos.
- Ką mes dabar galim padaryti? – paklausė Kerolė.
- Man reikia pagalvoti, - atsakė Adri. – Dabar galime tik gintis.
Adrijana nemiegojo visą naktį. Per tą laiką į jų namus bandė įsiveržti keturi samdomi medžiotojai.
Paryčiais Adri jau žinojo išeitį. Po pusryčių ji susikvietė visus į svetainę pasikalbėti.
- Aš visą naktį galvojau, ir nusprendžiau, - pareiškė ji.
- Ką? – nekantriai paklausė Elis.
- Aš išvykstu pas Džeisą. Turiu suvesti sąskaitas.
- O mes? – paklausė Brendonas.
- Čia jau jūsų valia.
Tada buvo imti sudarinėti planai. Dalis draugų keliaus su Adrijana, kiti liks namuose, kad galėtų padėti iškilus nelaimei. Viso pasitarimo metu Evanas neištarė nė žodžio.
- Adri, kodėl taip elgiesi? – paklausė jis visiems išsiskirsčius.
- Ką aš daugiau galiu daryti? – klausimu į klausimą atsakė Adrijana.
- Negi tau būtina nerti į pavojų stačia galva??? –
- Tai ką tu man siūlai?
- Kodėl negali bėgti? Vėl pakeistum pavardę, plaukų ir akių spalvą…
- Mane vistiek suras. Evanai, abu mes buvom žudikai, ir abu matėm, ką išgyvena besislapstančios aukos. Aš nenoriu to patirti.
- Bet kokiu atveju tave nužudys, tačiau ar būtina lėkti į mirtį?
- Tu nori praleisti paskutines mano dienas su manimi?
- Noriu.
- Ir tau nesvarbu, kad paskutinėmis dienomis aš būsiu bjauri, paranojiška mergiotė? Būsiu nemiegojusi dvi savaites iš eilės, pajuodusiais paakiais. Aš nenoriu šitaip laukti galo. Geriau jau mirsiu kovoje.
- Adri, tu nesupranti. Jei pabėgsi, turėsi bent pačią mažiausią galimybę išgyventi.
- Vilties kibirkštėlė visada rusena. Tavo reikalas ar leisti jai įsiliepsnoti, ar užgesinti.
- Rytoj aš su tavim nekeliausiu. Teks pasirinkti – aš ar kerštas.
Paskui Evanas nusisuko ir išėjo. Jei tada kambaryje būtų stovėjusi Adrijana, ji būtų paprašiusi Evano pasilikti, tačiau kambaryje stovėjo Mirties angelas. Todėl Evanas ir išėjo. Mergina nežinojo kur.
Naktį Evanas negrįžo. Negrįžo ir ryte.
- Kur Evanas? – paryčiais paklausė Meisonas.
- Išėjo, - atsakė Adri užsitaisinėdama blasterius.
- Kur?
- Nežinau. Jis su mumis nekeliaus.
Buvo nutarta, kad su Adrijana iškeliaus Meisonas, Kerolė ir Lukas. Jei juos ištiks nelaimė, Adrijana mintimis pasius pavojaus signalą. Ketveriukė iškeliavo prieš aušrą. Išskrido Meisono erdvėlaiviu.
- Turim skristi į šią žvaigždę, - pasakė Adrijana pirštu parodydama į tolimą bevardę žvaigždę pavaizduotą žvaigždėlapyje.
- Bet Džeisas yra ne ten, - paprieštaravo  Kerolė.
- Bet ten yra kažkas, kas mūsų ieško, - atkirto jai Adri.
- Nesiginčyk su ja, - nuramino Kerolę Meisonas. – Ji žino ką daro.
Adrijana atsisėdo į savo vietą.
- Kodėl leidai Evanui išeiti? – paklausė Lukas atsisėsdamas prie Adrijanos.
- Adrijana nebūtų leidusi jam išeiti, - šiuos žodžius mergina ištarė kiek žemesniu balsu. Toks buvo Mirties angelo balsas. – O aš leidau jam išeiti.
- Iš mūsų aštuonių labiausiai pasikeitei tu, - atsiduso Lukas.
- O tu to nejauti? Tos šlykščios šilumos tame šone, prie kurio nešiojiesi kalaviją? Nejauti kraujo skonio burnoje?
- Jaučiu, tačiau labai silpną.
- Adrijana negalėtų išgyventi su tokiais pojūčiais, o aš galiu.
- Bet tu juk tebesi Adrijana.
- Nesu. Aš žinau ką Adrijana padarys. Ji pasinaudos manimi, Mirties angelu, paskutinį kartą. Kad apsaugotų save ir jus. Paskui aš išeisiu. Gal niekas to ir nežino, tačiau aš mokiau Adrijaną gyventi. Per sapnus. Ir ji tai moka. Ir ji išgyvens, o Evanas sugrįš.
- Kodėl taip kalbi? Aš kelis kartus kovojau su Mirties angelu petis į petį. Nenoriu tavęs prarasti.
- Savo laiką čia aš jau atbuvau. Gal kartais aplankysiu Adrijaną dėl įdomumo.
- O kodėl jūs negalit būti viena asmenybė?
- Adrijana sugeba atspėti ateitį. Aš irgi galiu. Mane nori nužudyti. Mane, o ne Adrijaną.
- Bet juk jūs esat vienas kūnas. Jei mirsi tu, mirs ir Adrijana.
- Aš neleisiu jai mirti.