tavo moteris

libenter homines id, quod volunt, credunt*
                                                              [G.J. Cezaris]
                   


ji pamaldi moteris


naktimis lovų kojūgalius
eglišakėm apkaišo tau miegant
klūpi greta savo baltumu iš ievų
išplaukusi ant lininės prijuostės
rankos sulenktos magiškuosius rugių
grūdelius skaičiuoja lūpų
prisilietimu tavo vardą šnabždėdama
šventomis maldomis
raudodama


gale lauko naktigoniai čyruoja
leliumoj
ramin man širdelę
leliumoj



ji tikinti moteris


laukuosna nuogumu įbridus
šamaniškai linguoja gegučių
kūkčiojimas trelėmis suskamba
vaikų pėdas grubiais paprastais
judesiais žemių drėgnumu
įtrina kad sveikesni augtų
liepžiedžius nosinaitėse po
pagalvėm pariša poriniais
išskaičiuoja pirštelius išbučiuoja
basakojus dobiluosna akmenėlių
rinkt išleidžia


gale lauko naktigoniai čyruoja
leliumoj


vasarop tavo moteris
džiovintom žolelėm kvepiančioj
palėpėj stovi parimus prie drobių
smilkstančiom gyvatėm lengvai
besiraitant ant sienų
ir tykiai dūsauja



*libenter homines id, quod volunt, credunt - žmonės mielai patiki tuo, ko geidžia