mikro

niekam netrukdant
tylai plyšaujant
tu sukioji rankenėles
ištroškęs išgauti
vilnos švelnumo
akmens lengvumo
garsų liniją
(vėju)
plastiškai vakumuotas
tavo protas nurimęs
sutelktas į mikropasaulį
sveikina mane
tykiai sėlinantį
pasisemti vandenų
iš trykštančios versmės

pagirdau tave
mane pamaitini
oazė pieva
(visada)
pabėgę iš betoninių miškų
laukais
į savo erdvę
kurti pasaulio
gamtai padedant
šimtus kartų
to paties
tik kapt kapt kapt
išlašės
pavidalas mūsų
palikęs garsą
tobulą išraišką
egzistuojančio pozityvo
su pirmais saulės spinduliais
pažadinančią
ir tave
(kas rytą)