Paukštiška pagunda

Ne tuoj ir ne stipriai, iš lėto iš lėto
Pagunda žemyn nusileidžia – gal menama
Ir žemės trauka sukvailioja, kai lietūs
Prieš vėją ištįsta – žiedais į gyvenimą,

Palaimink, jei krisiu, atleisk, jei nejausiu,
Kaip laikas sugundytas trauko, ką statėme,
Raudonis pažvelgia veidan, juk tikriausiai
Ir vėl nežinau, kur einu. Gal sulėtinkime?

Ne taip greit, nebeliesk ir nežvelk taip lietingai,
Jei atskrisi – tai tik pavėjui ar laiškais
Atsispyriau – atrodo. Nekalbėk, aš laiminga
Tai pradžia. Nors žinau,
                                kad ir šitai praeis.