***

Aš laukt ilgiau nebegaliu-
trumpėja dienos, mąžta metų gausuma.
Ir aš lyg po išblukusia skara
pilkėju, nykstu, išeinu lėtai iš kur atėjus.

Suvirpina pavasaris kasmet širdies stygas,
užgroja muzika jausmų alyvomis pakvipus,
jazminų svaiguma- lyg sielai atsigaut,
lyg vėl sulaukt dangaus rugpjūčio...

Lyg eiti skinti rudeninių obuolių
ar lapų raudonų šalnos nuglamonėtų
parnešti iš laukų, kur mano laikas klaidžioja.
Tik laukti jo daugiau nebegaliu.