'aš tik žmogėniukas'

Viršum žemės planetos
į vieną šviesulį susijungus
saulei ir mėnuliui
ant Lasko urvo aptrupėjusių sienų

pasišviesdama amžinąja ugnimi 

juoda anglimi
piešiu nematomus vaizdinius


--------------------------------


senas
barzdotas išminčius su
dykumų/gyvačių/akių karoliais ir
ilga kedro lazda
klūpintis medžio drėvėje

vyras/stovi/gatvėje/po žibintu
ilgu juodu paltu
laiko dešinėje rankoje maišelį
su surūdijusiais vinimis
o kairiosios užantyje
kietai suspaudęs
moters abejas krūtis

egiptiečių dievas Setas
sulenkęs kojas
sėdi kampe
svaidosi žaibais ir mintimis
kalba apie viso pasaulio išmintį
o tuo tarpu arabai
sutraiškę paskutiniuosius vabalus
užsivožę ant galvų
prakiurusius kibirus
murma šamaniškus užkalbėjimus
ir laukia lietaus

išgalvotas Tibirio kalnas
su vyšnių medžiu viršūnėjė
ir trys nuogos moterys be veidų
žmonių plastmasinių rankų sodas


vienmarškinis piemuo
viduryje miesto
sėdi ant akmens ir groja dūdele
avys jo klausosi
ir linguoja


galybė nepaliestų
negyvenamų montanjas
------------------------------

o ant visų vizijų
pajuodusiais pirštais
vos sugraibydama anglies likutį
išraižau paskutines raides
“ODIUM HUMANI GENERIS“
ir ironiškai nusišypsau.

------------------------------

ne dabar.
aš žinau
aš tikrai.
viskas juk savu laiku.

juk taip žmonės sako?