Dviese su vakaru

Pagaliau mudu likome dviese-
Aš ir mano vakaras rūškanas.
Taip tikėjausi: jaukiai tylėsime,
Bet į langą -girdžiu- švelniai ūžteli

Lietaus vėrinį, vėjo atodūsį.
O prašiau: būk, mielasis, tylesnis-
Greit pažadinsi-budrios kaip vilkės
Miega mano mergautinės klastos.

Dramblio kaulo dėžutėse tūno
Lyg gyvatės surizgę karoliai.
Už raudonmedžio durų sušląma
Šilko klostės sapnuodamos tolį

Iš pamiršusių mudu peizažų,
Iš melsvų ežerynų bedugnių.
Būk tylesnis, prašau: nebežadink-
Šiąnakt gersime tylą- lig dugno.