Visos meilės spalvos

Ir ko tik nepadarysi iš meilės!
Antanas užėjo į sausakimšą (pietų metas!) maisto prekių parduotuvę. Ir iškart pasuko link vaisių ir daržovių lentynos. Šiandien jis nustebins savo Bronytę. Gėlės žiemą brangios, o ir nekvepia, ir šiaip kažkokios negyvos. Vyras nusprendė, kad geriau nupirks kokį egzotišką vaisių. Va - ananasas nušalusiais lapais. Prisegtų dar kokį kaspinėlį - kuo ne puokštė. Bet ech, tie parudavę, patežę lapai... Kivi. Didelis agrastas. Dar ne taip supras, pamanys kad užuomina į visad susiraukusią miną. Kai pyksta, žinoma. O gal tą geltoną atvežtinį moliūgą, kur viduj toks apysaldis muilas. O jei pamanys, kad galva kaip moliūgas? Citrinose, sako, nė lašelio vitaminų nebėra. Mandarinai primena vaikystės Kalėdas, kai močiutė dovanodavo maišelį graikinių riešutų ir mandarinų. Ne, išsiduos, kad ima anų laikų, kai dar ne barbes ir modeliukus dovanodavo,  nostalgija, kad jis sensta...
Braškės! Dailiam plastikiniam indelyje, blizga -  kaip tikros! Antanas pakėlė indelį su raudonomis uogomis prieš akis ir įsisvajojo... Įteikia savo Bronytei dailiai supakuotą ryšulėlį, šios putlūs skruostukai nurausta kaip tos braškės, sulinguoja apvalaini klubai ir ji savo trumpomis šiltomis rankelėmis apsiveja jo kaklą... Chm, dar teks užeiti į gėlių parduotuvę, kur buvusi vaikystės draugė dirba. Įvynios į blizgų popierių, kaspinėliu perriš. Tinka! Antanas besvajodamas vis laikė rankoje dėželę ir prikišo prie nosies - įkvėps aromato, vaizdiniai dar ryškesni taps... Fui, skalbimo miltelių kvapas! To dar betrūko...
Vyras dairėsi po lentynas toliau. Salotos, nors vazonėlyje ir panašiausios į gėles, netiks. Vieni nitratai. Agurkai, pomidorai - net pats nusijuokė iš netikėtos minties. Arba bananai - nemėgsta jų Bronytė.
Akys užkliuvo už kopūsto. Apvalainas kaip Bronytės sėdmenys ir užaugintas Lietuvoje. Be nitratų - iš ekologiško ūkio. Ir kokia gili paslėpta mintis! Kopūstas šimtalapis - kaip moteris: gliaudai lapą po lapo, o taip ir nepažįsti iki gyvenimo pabaigos... Tiks, nusprendė Antanas. Ir nebrangu, ir sveika.
Antanas numygė durų skambutį. Didžiulis, rausvu kaspinu perrištas kopūstas svėrė rankas... Anapus durų pasigirdo šlamesys ir artėjo. Antanui kvapą užgniaužė. Gal reikėjo taurelę išlenkti prieš einant, drąsiau būtų. Juk toks jaudulys... Senokai Antanas varstė Bronytės duris, vis užbėgdavo arbatos ar šiaip kokią priežastį radęs. Kranus sutaisė, lovą perstūmė, nudažė balkono turėklą. Sunku vienai moteriškei. Bet kokia moteriškė! Antanas net prisimerkė ir jo krūtinę užliejo tokia šiluma... Kiekvienas jos judesys tarsi liūliuojantis javų laukas... Angelo balsas ir duobutės skruostuose, kai šypsosi. O kokius pyragėlius kepa!
Šlamesys jau čia pat. Sutraška pasukamas durų užraktas, girgžteli durys ir tarpduryje pasirodo moteris. Nebyliu mostu ji pakviečia Antaną vidun. Vyrui virpa rankos ir prakaituoja delnai. Bet jis turi pasakyti, privalo išdrįsti- juk taip ruošėsi! 

- Bronyte, aš... aš myliu tave!

Moteris pakėlė prijuostės kraštą ir perbraukė iš netikėtumo išrasojusią kaktą. Iš virtuvės sklido troškintų su rūkytais šonkauliukais kopūstų kvapas.
- Užeik. Laukiau. Labai.