Lithuanian love

Lavonas priplaukė prie kranto. Buvo jau senokai išgulėjęs vandeny. Nebeatpažįstamas, blyškus, išpurtęs.

Aš sėdėjau ant upės kranto. Galvojau, skandintis ar ne. Iš pradžių maniau nušokt nuo tilto. Kažkokiam filme mačiau heroję šokant nuo tilto. Ji žudėsi dėl nelaimingos meilės. O ir aš ketinau tą patį dėl to paties padaryti. Banalybė, pamaniau, bet reikia, nes nebėra prasmės gyventi. Ir apsiverkiau, nes šie žodžiai mane sujaudino. Jis nekreipia į mane dėmesio. Jei jo nėra šalia, man niekas neegzistuoja. Pradėjau bliauti balsu. Pro šalį šlitiniuojantis bomžas mane kreivai nužvelgė. O kai apsiraminau, pamačiau lavoną.

Lavonas atrodė iš tikrųjų šlykščiai ir aš čiut neapsidergiau dar gana naujų džinsų. Priėjau prie išvados, kad teks keisti savižudybės būdą. Mat upė - bjaurus daiktas, galas žino, kada ir kur išplukdys mano liekanas. Kadangi esu estetė, nusprendžiau sugalvoti ką nors geresnio.

Savižudybė yra aktas, kuriam įvykdyti gali rinktis daug variantų, kartais netgi derinti keletą iš karto: tarkime, gali prisiryti vaistų ir dar spėti pasidaryti charakirį.

Eidama paupiu, mąsčiau, kaip gražiausiai pribaigti save. Gaila, neturiu šaunamojo ginklo. Šarvojimo salės darbuotojams nereiktų daug vargo užmaskuoti skylę smilkiny. Korimasis? Nesikarsiu. Mano dėdė pasikorė, ir aš atsimenu jo iškištą liežuvį ir violetinį veidą. Migdomieji? Sunkoka gauti. O štai peilį turiu. Ir jis teikia daug galimybių - galiu persipjauti kaklo arteriją, riešus, pilvą, kirkšnis. Dar galiu nušokti nuo kokio nors stogo.
Betgi ne, liks bjaurastis.

Pagaliau sugalvojau,jog reiktų persidurti širdį. Tada visiems būtų aišku, kas ir kaip.

Išsitraukiau peilį. Taip pat ir priešmirtinį laišką mylimajam. Laišką prispaudžiau tuščiu alaus buteliu,kad nenuneštų vėjas. Atsiguliau ant žolės. Ir pasismeigiau. Amen.

Sukalbėkite už mane poterius. 101 Tėve Mūsų. Ir už visus idiotus bei idiotes, panašius ir panašias į mane.