„Takioji Neris
Tai yra
O, visgi. Nemokėsiu aš būti grubi
Ir akys nemoka per stiklą žiūrėti-
Jos sveikos, jos spindi
Tarytum naktis ta žvaigždėta,
Tarytum mirtis bus prikelta gyvent.
Įsupsiu vaikelį, ne man jį turėti,
Bet davė dangus- kas begali atimt?
Tą vyturio paukštį plunksnelėm apdėtą,
Užaugęs čiulbės, o artojas vagos.
Žemelę grumblėtą prie girių žaliųjų,
Iškirsdino broliai, kas sėklas pabers?
Nėra to paikumo, paikystės to melo,
Nes kaime išaugęs toj žemėj trunys.
Sau leidęs išdygti pušim pasodinta,
O ąžuolas jaunas bus mano sūnus.
Čia sėklas subers, kad girias išaugintų,
Ta žemė pasotins vargus tuos išvargt.
Mane pamaitinus ir sūnui atrieksi,
Išmokė to vardas lietuvių šalies.
Ne gomurį laidęs- tylutis žmogelis,
Ne pinigo vergas, bet didis širdies. “
Taigi, taigi, taigi... Ką mes čia turime? Takioji Neris. Hm. Kai Kaune viešbutis „Neris“ buvo pervadintas į „Takiąją Nerį“, susimąsčiau, ką galėtų reikšti tas pavadinimas, ir kuo Neris skiriasi nuo takiosios Neries. Apskritai, tai visos upės, manau, yra takios, tai yra, tekančios, tik ežerai, baseinai ir prūdai gali neturėti tos savybės. Na, bet čia gal norėta pabrėžti, kad Neris ypatingai taki, tokia, žinot, be svyravimų, neabejojanti ir nepavargstanti. Artoja, galima sakyti, jau kad imasi ko, tai dulkės aplink rūksta.
Ir kuo ilgiau aš galvojau apie tą Nerį, tai tuo didesne meile ir pagarba jai persiėmiau. Sulyginau ją su mūsų lietuve moterimi, ne dabartine, bet ta, senoviška, pasakose ir dainose apibūdintą, darbščią ir nuolankią būtybę. Tokią visą tautinę, su ramunėlių vainiku ant galvos, graudžias dainas bedainuojančią ir ilgesingai pro tvarto kampą į vieškelį akeles beganančią, savojo bernelio belaukiančią.
Taip ir Neris, mūsų upių motina, palengva augo, tekėjo, nuo savo gimimo prisipildydama pakeliui naujais vandenais, tekėjo link savo išrinktojo, savo vienintelio, kurio dar nebuvo sutikusi. Visi kiti upeliai nebuvo verti jos dėmesio ir meilės, ji laukė ir vieną dieną sulaukė to tikrojo vyro, upių tėvo, darbštaus ir karingo lietuvio jaunuolio prototipo - Nemuno. Vos jį išvydusi, Neris pažino savo išrinktąjį ir, ilgai nesvarsčiusi, puolė visa savo esybe į jo mylintį glėbį. Kitaip sakant, į jį įtekėjo arba susiliejo su juo, kas iš esmės yra tas pats, ir jie kartu nukeliavo link nežinomos jūros, link savo likimo, link savojo gyvenimo vandenyno.
Štai tokia turėtų būti pavyzdinė lietuvių vyro ir moters sueitis. Būtent tai ir simbolizuoja šios didžiosios Lietuvos upės.
Beje, šioje vietoje man užkliuvo keistas neatitikimas žodžių sąvokoje, kai sakome, kad Birutė išteka už Juozo. Juk turėtume sakyti, Birutė įteka į Juozą, nes ištekėjimas greičiau reiškia skyrybas, reiškia, kad atsiskiria, nusibodo vienas kitam ir išteka vienas iš kito. Aišku, gali būti ir taip, kad ne Birutė, o Juozas įteka į Birutę, o kodėl gi ne? Ko tik nebūna.
Bet esmė vis tik yra neteisingas, mano manymu, sąvokų vartojimas, ir teks, matyt, kreiptis į visokius jablonskius ir aldonus pupkius su prašymu išnagrinėti iškeltą problemą.
Labai įdomiai toks sąvokų ar frazių nesugretinamumas atspindimas autorės, pasivadinusios skambiu Takiosios Neries slapyvardžiu, kūrinyje „Tai yra“. Lyg koks mūsų tautos pasmerktumas klupinėti nerangių frazių sąvartyne, lyg koks prakeiksmas, persekiojantis mus nuo neatmenamų laikų.
Bet pradėkime nuo pavadinimo. „Tai yra“. Štai taip, „Tai yra“. Klausite, kas „tai“? Kodėl „tai“? Kur „tai yra“? Neatsakysiu, nežinau. Galiu tik spėti. Bet mane pavadinimas nuteikia labai optimistiškai, be galo jaudinančiai, aš pats kartais mėgstu užduoti tokias mįsles skaitytojui, be jokių užuominų, be sprendimo variantų, tiesiog – manyk, ką nori. Ot šitaip. „Tai yra“. Po šiais žodžiais gali tilpti kas tik nori, labai platus pasirinkimas ir kiekvienas renkasi pagal savo sugedimo laipsnį.
Man čia susidėjo viskas, kas siejama su tėviške, gimtine, o kalbant pompastiškai, susidėjo LIETUVA. Taip, taip, ir nebijokime būti patriotais. Būtent Lietuva, šiandieninė, su savo skauduliais ir sopuliais. Ir autorė irgi pažiūrėjo atvira širdimi, mylinčia širdimi į šiandienos Lietuvos aktualijas. Lyg prieš išpažintį ji ištaria:
„O, visgi“
ir kloja mums visą tiesą be grubumo, bet ir be pagražinimų:
„ Nemokėsiu aš būti grubi
Ir akys nemoka per stiklą žiūrėti“
Nemalonus faktas, bet tenka jį pripažinti, Lietuvoj tai dažnas reiškinys, kad yra paliekami vaikai, kad jie perduodami iš rankų į rankas, kaip atsibodusios barbės.
Štai ir čia autorė pripažįsta, kad vaikelis ne jai, nors ir davė jį dangus. Tai yra, gal pametė kas nors jai prie durų, bet mūsų daugiabučių sąlygomis yra sunku, neįmanoma stačiai vaikelį užauginti:
„Įsupsiu vaikelį, ne man jį turėti,
Bet davė dangus- kas begali atimt? “
Čia lyg autorė pati su savimi svarsto, būti ar nebūti. Tai yra (matot, kam reikalingas toks pavadinimas, daug visokių paaiškinimų, patikslinimų ir panašiai), pasilikti tą pamestinuką, ar ne? Bet vėl gi:
„Tą vyturio paukštį plunksnelėm apdėtą,
Užaugęs čiulbės, o artojas vagos. “
Tas vaikas, reiškiasi, bus geras, gal net chore dainuos užaugęs, o čia ateis koks šaukimas į kariuomenę ir ten jį visokie viršilos vagos, kaip mergą. Juk būna?
“Žemelę grumblėtą prie girių žaliųjų,
Iškirsdino broliai, kas sėklas pabers? “
Arba štai tokia aktualija: trys broliai (čia aš taip spėju, gal ir mažiau, nes daugiau tai vargiai ar būna) po Trijų Karalių niekaip negali atsigauti, jau visiems įsiskolino, viską pardavė, o nutraukti šventimo neišeina. Tai ką jie daro? Irgi šių dienų kasdienybė – ima kirvius ir eina miško kirsti. Juk dažnas dabar, kai pritrūksta pinigų, kerta mišką, parduoda, išveža ir taip praminta dieną kitą. Ir šitie tą sumąstė, o ko jie blogesni už kitus?
Bet va, kad galvos neišsiblaivę, tai nerado to miško, „prie girių žaliųjų“ buvo, o nematė medžių. Kuriozas, bet Lietuvoj taip jau nutinka. Tai ką, nenusiminė broliai, „Žemelę grumblėtą ... Iškirsdino“. Kirviais paėmė ir suarė penkis hektarus. Atėjo tada pas kaimyną, kieno ta žemė buvo, ir sako: „Išsipagiriot duosi? Mes tau lauką suarėme. “ Nustėro kaimynas, per langą dirst, akurat, sniego kaip nebuvę, vien tik arimas dar šiltas, tik berk grūdą, ale kas tą atliks?: „kas sėklas pabers? “
Paskui jau prasideda tie lietuvių kalbai būdingi nesuderinamumai:
„Sau leidęs išdygti pušim pasodinta“
Na, turėtų būti „sau leidęs išdygti pušimu pasodintu“, bet nėra lietuvių kalboje vyriškos giminės pušies, nors pats medis tikrai turi turėti abi gimines. Tiesiog lietuvių kalba dar labai tobulintina. Autorė nekalta, lietuvių kalbos puoselėtojai neprisikapstė iki visų tų medžių ir jų giminių. Toliau apie juos ir kalbama, kad jie bus susodinti, matyt, į tą paruoštą, išartą kirviais žemę, kad bus ten gal ir ąžuolas, tada jau autorė jį būtinai įsisūnys, ir žemė pasotins kažką, kad išvargti būtų vargai:
„O ąžuolas jaunas bus mano sūnus.
Čia sėklas subers, kad girias išaugintų,
Ta žemė pasotins vargus tuos išvargt. “
Pasotins ta žemė, ta, reiškiasi, brolių iškirsdinta, pasotins. Na, ką ji pasotins, čia jau vėl mįslė. Gal tą kaimyną, gal ir tuos brolius, svarbu tik, kad jie gerti nustotų, nes dėl gėrimo tai jokia žemė neprisotins, visada bus negana. Patikėkit, žinau.
Paskutiniame posmelyje autorė atvirai tikisi, kad būtent ją ir jos sūnų žemelė pamaitins, vadinasi, kaimynui ir broliams nešviečia, nes lyg tai ir vardas Lietuvos įpareigoja taip pasielgti. Gal apeliuoja į Lietuvos Konstituciją? (Bet vaikeli, vaikeli, jau kiek tą konstituciją visi pažeidinėja?) Na, kiekvienas, aišku, sau tikisi naudos, gal taip ir bus. Pagyvensim pamatysim.
”Mane pamaitinus ir sūnui atrieksi,
Išmokė to vardas lietuvių šalies.
Ne gomurį laidęs- tylutis žmogelis,
Ne pinigo vergas, bet didis širdies. “
Na ir pabaiga vėl su tokiu specifiniu neatitikimu, neaišku, kas didis širdies?
Gal vožtuvas, gal skilvelis? Svarbu, kad ne vergas.
Tai mat.
Tokie patriotiškai folkloriniai su socialiniu užtaisu ir nūdienėmis aktualijomis eilėraščiai mane labiausiai ir žavi. Prisiverkiu iki užkimimo.