Apie Joną

Iš paskos seku tavo pavyzdžiu. Iš paskos seku  tik tavo pavyzdžiu.  Iš esmės iškraustytas butas. Langai, durys, staltiesė vietoj pašluostės... Jonui buvo sunku. Baisiai sunkios pagirios kamavo tą rytą kaip suprantamai gaudžiančiais trimitais linguojančių lempučių daužymasis į lubas ir į durų slenkstį kur kaktusai ištroškę aliejinių dažų, kad paryškintu spalvą.

Tylėjimas duoda pradžią. Tylėjimas Jonui davė pradžią duoti sau galą, duoti galą savo pradžios ieškojimui, duoti galą savo liguistai poetiniam nerimui ir duoti sau į galvą iš šluotos galo.

Dulkės po mažu sklaidėsi per grindis. Po kiekvieno atokvėpio audringos pūgos bangos dar vienu sluoksniu užklodavo žiemojančių meškų guolius, tarakonuojančių tarakonų raguolius bei jonuojančio Jono kūną ir jo tikėjimą.

„Aš tikiu tavim“ - sakydavo jis žiūrėdamas į plyšį sienos apačioje, bet niekas neatsiliepdavo. Ten veikiausiai gyveno pelė. Ji Jono nemėgo, tuo labiau - juo netikėjo. Jonas manė, kad pelės pažiūros buvo siauros. Manė, kad jos visas gyvenimas buvo  siauras, nes gyveno siauram urvelyje, todėl pro jį galėjo prasinešti tik siaurą maistą, atsivesti tik siaurus daugus, vaizdą matyti tik siaurą, bei girdėti tik siaurą garsą, - bet iš tikro, to pasekoje, pelė buvo individuali. Tai labai intrigavo joną, nes jis individualus nebuvo. Jis buvo invalidas. 

Gėlėtais marškiniais besiplaikstančios nerūpestingos vasaros padangių dienos davė savo rezultatus, kurie atnešė ligą. Jie atnešė ligą. Tai buvo sunki liga, todėl ją nešė penkiese, paėmę už kampų, nunešė tiesiai į penktą aukštą, pastatė prie durų, pabaldeno ir pabėgo.

Iš pradžių ji atrodė visai nieko - jauna, draugiška, pasišiaušusi...

.. O ir Jonas tada buvo visai ne iš kelmo spirtas!
Jis buvo labai sąmojingas.

Tada dienos atrodė visiškai padrikos. Jos ėjo viena po kitos, net neatsiklausdamos.  Ir ne tik kad ėjo, bet tuo pačiu su savimi vedėsi ir ligą! - asmeninę Jono personos ligą, kuri savo ruožtu - evoliucionavo. Jos progresas įtakojo Jono personą.

Taigi, kur buvęs kur nebuvęs, didelis ar mažas - atėjo laikas kai Jonas reguliariai palaipsniui pradėjo degraduoti.

Iš pradžių žinoma lengvai - per dieną po vieną, du kartus - dažniausiai po valgio arba prieš miegą. Paskui porcijos pradėjo dvigubintis. Vėliau ir trigubintis, kol galiausiai nebeliko net porcijų, viskas tapo ciela visuma - karve. Jonas tapo tipo karvė.

Nu stovėjo sau iš dienos į dieną pievelėj ir sakė mūūūūū. Šiaip nesiorientavo normaliai kas vyksta, svarbu buvo būti reikiamoje vietoje, reikiamu laiku ir viską matyti.

Ir kaimynams buvo naudos - nes davė pieno, tik aišku, iki tol, kol pradėjo gerti.

Jonas viską pragėrė, liko tik tuščias pelės urvas,
staltiesės - pašluostės, kaktusai, slenkstis ir - pati Jono persona, gulinti ant žemės.

Tai buvo rytas. Sunkus rytas.
Po to Jonas išėjo į darbą, daug dirbo, viską pamiršo ir toliau sau gyveno.