Pūstine suknele pasipuošęs erškėtis raukšlėjos,
juosvas vabalas ropštės po klostėmis, rodės prakąs-
iš kaulelio išsprūstantį branduolį- virš Beatliejaus
užsidegęs žvaigždynas padėjo ant krūmo rankas.
Aitrios uogos, bet stiprios, mergele, sulauksite dviese,
tarp dyglių tavo mėlynos akys kraujuodamos šviečia.
Jas išvydau nuo bokšto, paleisdamas žvilgsnį lyg strėlę:
neužliejamos pievos aplipo betono krantais,
plaukia baltas barokas, kulniukų guma apsivėlęs
lyg benamė uždusus žuvis vandenim išsemtais:
nubudau... pro įtrūkusį stiklą šnopuoja Paryžius,
prirakintas prie Eifelio, plieno konstrukcijos kryžiaus.
Įkandin nenuspėjamos laivių lemputės virš Senos,
ant volframo nematomo siūlo supies, išraižai
pilką šviesmetį rimais- sublyksi nuo dugno morfemos,
sąvartynuose – strazdanos, dievui ant lūpų -dažai.
Nuo platanų pasipila lapai ant veido praeiviui-
atvirukai iš rojaus kioskelio suyrantys staigiai-
į begalių laukus veda grindiniu pėdos poetą.
Kad išliktų sprogus lyg į žemę paniręs šaudmuo
atsiplėš medžiaginiais sparnais nuo slidaus parapeto,
išsiskirstys minia ... po alyva susėdęs su Juo
išpažins šventą prakeiksmą, kvaitulį –„būti ir būti“-
ašarikauliams drėkstant ir lūžtant kreidelėms prieš liūtį.
Pūstine suknele pasipuošęs erškėtis raukšlėjos,
juosvas vabalas ropštės po klostėmis, rodės prakąs-
iš kaulelio išsprūstantį branduolį- virš Beatliejaus
užsidegęs žvaigždynas padėjo ant krūmo rankas.
---------------
žalty, kad čia gražu.
Dabar turėsiu analizuoti, kol nenurimsi? :)
Na, gerai, ką čia norėjai pasakyti? Kad "poetas išliktų sprogus lyg šaudmuo", kuris vėliau netikėtai gali sprogti "užmintas"? Jei ne taip supratau, tai irgi būtų patvirtinimas, kad negerai parašyta, kad galima suprasti kitaip. Taip, būna, kad siekiama sąmoningos dviprasmybės ar pan. Vis dėlto čia galima suprasti ir "(su)sprogus (kažkam)" arba "sprogus praeivis" tik dėl tos painiavos. Be to, "sprogus šaudmuo" panašu jei ir ne į "sviestuotą", tai bent "slidų sviestą"...
Norėjai, kad žvilgterėčiau...
Matydamas tokį įvertinimą, būti čia kitų nulinčiuotas nesiprašysiu. Kukliai tepasakysiu, kad bendra žodžių/vaizdinių/minčių tėkmė man primena šį tą sava. Bet ir nebūčiau savimi, jei nutylėčiau, jog bent jau man svetimi tokie pasažai: "žvaigždynas padėjo ... rankas", "mėlynos akys kraujuodamos šviečia", "sublyksi nuo dugno morfemos". Tebūnie tai skonio reikalas. Tikrai negerai "sprogus ... šaudmuo".
P. S. "Staigiai"--- gatvėje, literatūroje ---"staiga".
Jau atrodo pameti mintį ir truputi nebesusipranti, bet perskaitai „būti ir būti“ ir tenka vėl viską skaityti iš naujo, kad įsitikintum, kad nebetkaip nebetkas parašyta, kad kūrinys vertas antrą kartą skaityti ir net daugiau vertas.
nu bet ir ištrempei tokį vežimą! fantastika! gal ir šmėsteli kai kur makalojaus išsakytas šiokio tokio 'kankinimo' šešėlis, bet kad kaip kitaip - tokią formą norėdamas išlaikyti - negali beleko belekaip .... :))) 5 ir ne mažiau!