Serena

Serena
operacija


Užmerk akis pažvelk į tamsą.
Turėk vilties, nepasiduot kvailoms mintims
Tu jaunas, tu tikrai išliksi.
Paliksi savo atžaloms ir antrspaudą
Ir gylų randą ant širdies.

Štai toks eilėraštis. Vadinasi „operacija“. Na, ką galiu pasakyti? Puoliau iškart domėtis – kas autorius? Tiksliau tikėjausi, kad bus autorė, nes Serena. Galvojau klaida, turėtų būt Sirena, bet gal ir ne klaida. Po to nustebau, kad autorius vyras vardu Saimonas. Dvidešimtmetis, tai džiugu, kad jauni vyrukai sėdi ne alaus bare, o kuria namie eiles, nors gal dėl visko kaltas šaltas oras.
Kaip bebūtų, bet tik prieš pusvalandį ponaitis Saimonas Serena įsiregistravo į puslapį rasyk. lt ir įmontavo Eilių skiltyje kūrinį pavadinimu (jau kartojuosi) „operacija“.
Ką mums siūlo autorius? Kaip bebūtų keista, pirmiausia jis mums, o gal tik man vienam, nes naudoja vienaskaitos liepiamąją nuosaką, primygtinai nurodo užmerkti akis. Taip ir sako: „Užmerk akis“, atseit, nori, kad aš užsimerkčiau, bet iškart po to net be kablelio jis man liepia užsimerkusiam pažvelgti į tamsą. Turiu pripažinti, man sunku buvo tai padaryti, bet toks pusiau prisimerkęs aš vis gi pažiūrėjau pro langą į tamsą. Už mano lango nesimato gatvės žibintų, gal jie išdaužyti, arba perdegę, tad į tamsą man pavyko žvilgtelėti, kaip autorius prisakė, bet, aišku, turėjau truputį prasimerkti, nes kitaip būtų nieko neišėję. Na, pažvelgiau, nieko įspūdingo ten nepamačiau, medžiai savo vietose, žiema irgi berods nesibaigė, tad vėl įnikau į eilėraštį.
Sekanti eilutė mane paguodė: „Turėk vilties, nepasiduot kvailoms mintims“. Iš tikrųjų vienu metu jau buvau begalvojąs, kad mane išdurinėja, bet šita eilutė gražino viltį, kad viskas yra gana palanku man. Aš tuoj pat atsikračiau visų kvailų minčių, kiek jų turėjau, o turėjau daug, praktiškai visos mano mintys daugiau mažiau yra kvailos, tad likau be minčių, kaip švarus popieriaus lapas. O trečia eilutė tai net visai pasirodė man net pataikaujanti ir labai paguodžianti: “ Tu jaunas, tu tikrai išliksi. “ Ačiū, tikrai nuoširdus ačiū, neabejoju, kad turėsiu, dabar jau tikrai turėsiu išlikti, ir kad jaunas, tai irgi ačiū už komplimentą. Nors gal ne man tai skirta? Bet aš priėmiau tai savo adresu, taip yra maloniau, galvoti, kad kažkam rūpi, kad kažkas tave drąsina ir paguodžia.
Tik toliau dėl tų antspaudų ir randų ant širdies, tai nenorėčiau vis tik aš jų kažkam palikti, tuo labiau savo vaikams. Nors gal tie antspaudai ir randai yra kažkas netiesioginio?
Ir kaip visa tai susiję su operacija? Vis tik aš nuo pat pradžios laukiau operacijos aprašymo, bet taip ir nesulaukiau. Gal ką praleidau? Bet lyg ir nieko. Tada gal aš operacijos būdu turiu palikti savo atžaloms gilų randą ant širdies ir dar be to pamiršti jų kūne po procedūros savo vardinį antspaudą? Sunki užduotis, bet pabandysiu.