Rytų expresas

Aš važiuoju traukiniu. Pirmą kartą važiuoju traukiniu, kuriuo naudojasi išimtinai tiktai suaugusieji. Aš irgi suaugęs. Vyras. Pirma kelionė buvo gana trumpa – atomazga komiška, užmigau apsikabinęs klozetą. Bet, vis dėlto, pojūtis liko masinantis. Ir laiks nuo laiko aš vis įlipu į tą pramogų ir linksmybių ekspresą. Kelionės nėra dažnos ir ilgos, greičiau tik paįvairinimas monotoniškos kasdienybės. Traukinyje smagu, keičiasi keleiviai, mainosi veidai, vieni išlipa, kiti įlipa, ir aš pats ilgai neužsibūnu, pramogoms daug laiko neturiu. Ilgainiui kelionės pradeda dažnėti, ilgėti, galų gale pirmą kartą pastebiu, kad pravažiavau savo stotelę. Et, niekis, išlipsiu kitoje. Vėliau vis dažniau pravažiuodavau savo sustojimą, rečiau besikeisdavo bendrakeleiviai, linksmi saulės spinduliai aplenkdavo mano vagono langą. Nebegirdėjau bendrakeleivių juoko, vidun pamažėl smelkėsi neaiškus nerimas, baimė. Ėmiau suvokti, kad to priežastis traukinys, bet nevažiuoti juo negalėjau, neužteko jėgų ir stiprybės atsispirti greičio traukai.
Vieną dieną staiga pastebėjau, kad traukinys nebestoja, mechanizmas sutriko, tapo nevaldomas ir greitėjančiu tempu nešė mane į nežinomybę. Apsidairiau, rodos, niekas daugiau šito nepamatė. Nors ne, pora draugų po kurio laiko iššoko iš važiuojančio ekspreso ir nieko, nusipurtė dulkes ir nuėjo, atsukę traukiniui nugarą. Aš irgi pabandžiau atverti vagono duris. Žemė po mano kojomis skriejo neapsakomu greičiu, vėjo gūsis užgniaužė kvapą, ir aš skubiai uždariau duris. Be to, dar prisiminiau visas numatomas linksmybes traukinyje -  gimtadienius, vardadienius, religines šventes, nors esu ateistas, bet vis tiek, turiu visur dalyvauti.
Pastovėjau tambure ir grįžau prie aplaistyto ir prišnerkšto stalo, prie pabodusių bendrakeleivių, kuriuos, nežinia kodėl, vadinau savo draugais. Paskui dažnai nueidavau į tamburą, vis laukdavau, kada sustos traukinys, ir nesulaukęs turėdavau vėl grįžti. Bet niekis, galiu grįžti ir negerti, juk pažadėjau žmonai jau šimtą dvyliktą kartą, kad šiandien grįšiu blaivus. Vagone žiūrimas krepšinis, gurkšnojamas alus. Še, patrauk,- pasiūlo. O ką, gurkštelti galima, negi sukelsi visuotinį susidomėjimą atsisakydamas. O ir kvapo nebus, kol grįšiu. Po to vėl pasiūlo. Baigiasi. Nepatogu, alaus jau nėra, o aš kaip nedėkingas kelmas spoksau į ekraną. Reikia atnešti. Vieną? Ir vėl čiulpti tą patį butelį? Geriau du, po vieną kiekvienam. Bet krepšinis negreit baigsis, reikės vėl atitrūkti ir atsinešti dar, o taip rūpi viską pamatyti, nesvarbu, kad pastarąjį kartą žiūrėjau užsikniaubęs ant stalo. Reikia imti keturis. Laiko daug, kvapas kad ir bus, bet grįžti dar galėsiu ir mašina, ne pirmas kartas. O žmonai galėsiu pasakyti, ką tai aš jau ir stiklinės alaus negaliu išgerti po sunkaus darbo.
Kažkaip vėliau atsiranda ir butelys degtinės, kažkas atsinešė. Visuotinis džiugus klegesys. Jau ir mane pasveikino. Tai negi atsisakysi. Prie dviejų butelių alaus dar 50 gr esmės nekeičia, o dyko daikto nepriimti būtų neteisinga sau pačiam. Ir dar du kartus. Ai, vis tiek jau su mašina negrįšiu, važiuosiu maršrutiniu, pataupysiu savo senutę. Bet laiko iki darbo pabaigos dar pusantros valandos. Na, kas kiek turi? Aha, na aš kaip visada turiu daugiausiai, kiek trūksta primesiu.
Grįžtu namo pavėlavęs gal dvi valandas. Sūnus nemiega. Nužvelgia ir nieko nesako. Kas yra, ar pamokas paruošei? – girdžiu pakeltą savo balsą. Auklėjimo pabaigti neleidžia žmona. Supranti, taip jau išėjo, taip atsitiko, taip įvyko, ir nieko čia nepakeisi. Mėgstamiausi geležiniai mano argumentai, kurie niekada manęs nepavedė ir prieš kuriuos bejėgiai atsilaikyti visi, kurie bent kiek turi proto galvoje. Manoji turi. Neatsilaiko. Nieko neatsako. Tyla mane gerai paveikia ir aš užmiegu.
Ryte į vidų vėl įsismelkia nerimas, neviltis. Traukinys nestoja.
Prieina Gerda. Žinau, kad ji lankosi pas anoniminius. Trenkta. Kai tik graži, visada turi būti kvaila. Paisto kažkokias nesąmones, kaip metė gerti, prarado buvusias drauges, kaip atsisako siūlomo šampano ( Jūs ką, norite mane nunuodyti?). Taigi, durne, tau šampano, o ne nuodų siūlo. Iš draugiškumo, iš dūšios.
Šį kartą aš pats pasisakau  jai savo bėdas, neaišku, ar dar dirbu, ar dar vedęs. Nežinau, nežinau, ką man daryti. Ateik pas mus. Ryt bus paskaita. Faustai, alio, ar ryt vyks  paskaita? Na ir vardai – Faustas, o Mefistofelis ką – irgi prie jų? Tai tvarkoj,- nutraukia mano mintis Gerda. Dar vienas mistinis vardelis. Na, ir kompanija.
Namie džiugiai pranešu žinią, kad ryt apsilankysiu pas anonimus. Jokios reakcijos, juodas skepticizmas.
Kitą dieną Gerda praveria vagono duris, moteris, kuri skaito paskaitą, išspiria mane laukan.  Krentu, gumulas užspaudžia gerklę, aš markstausi, kad nepravirkčiau, širdyje pirmą kartą po tiek laiko lengva ir šviesu. Krentu, turbūt, užsimušiu, bet tvirtos rankos pagauna mane, pastato ant kojų, prilaiko, nepažįstami žmonės šypsosi, draugiškai plekšnoja per petį. Žemė dar sukasi, pats eiti dar negaliu, bet matau tolstantį traukinį, nustebusius veidus prilipusius prie langų, aš moju laisva ranka, šypsnys užsifiksuoja veide, aš nugalėjau, aš įveikiau pats save.