malda

Rūpintojėli mano,
išduok širdies lašų-
žinau, kad antrą kartą
prašau –

gal per staigu

rūpintojėli mano,
išnirusiu taku
basom erškėčių kojom
jau ateinu –

einu

rūpintojėli mano,
laiškams nėra jėgų-
ramunėms šalia kelio
žodžius dėl to beriu

ir ateinu -
einu.

Po truputį, iš lėto
artėju prie tavęs
ir nors aušra išmėto
manąsias aveles, -
vis tiek
erškėčių kojom
artėju tylomis

ir mintyse kartoju
-
juk kada nors užgis.