Kaštonai

Ak, mano vaikystės kaštonai,
Kur išėjot basi
Lyg pelenės ant laiptų
Palikę po vieną šlepetę?
(Keista, vyrai paprastai
Moteriškų rolių baidosi,
Sako, jos lyg skalbimas
Karštu vandeniu
Didybę sumažina.)
Juk flirtuodavom šitaip gražiai,
Prie jūsų kojų
Užkasdavau žalsvą stikliuką,
O po juo - po vaikišką godą
Ir vadindavau šauniai - „sekretas“ .
Jūs man į langus mėtėt
Kasvakar po žiedą,
Ar prieš aušrą gimdyto
Vaiko galvelę.
O dabar  tuščia. 
Tik kelmai, ant kurių atsisėdus
Nematyt net Antakalnio,
Kiek kitaip, nei nuo Jūsų žaliuojančių rankų.
Suprantu, turbūt vedėte kitą
(Šitaip dažnai nutinka)
Ir išvykot į keturis užsienius
Medaus mėnesio,
Man palikę aną mergaitę,
Kur pirmąkart padarė tiltelį
Ir sustingusi suolu paliko.