tankumas

ant pilko mūro
betono gėlės šypsosis
ir nebadys rankų
nes spygliai jau pakirpti šalnos
kai tuštumai juoksimės į akis
žydras nuo pieno pasaldinto
šilto lyg iš motinos krūtinės
žysiu ilgesį suskirdusiom lūpom
o tu atseikėsi man tylos
į rieškutes pribersi rupių miltų
kad galėčiau pamaitint savo sustabarėjusią būtį
lyg cinikas klajot beprasmybių vandenyse
kol jūreivis gims mano antrame aš
mintyje išaustoj drėgnais siūlais
į ritinėlius susuksim klyksmą
besiveržiantį iš garuojančios versmės
tarp apšarmojusių cementinių gėlių
besišypsančių begalybei