Antrininkai

Kartais sesijos sindromas pasireiškia visokiais rašinėjimais...:)


- Jis truputį nebeveikia, - šniurkštelėjo ryškia skara iš ekologiško lino audinio apsigobusi moteris tiesiog skulptūriškai išdailinta nosimi.
Ji viltingai dirsčiojo į plastikinę kortelę su užrašu „Antrininkų sutrikimų koreguotojas vyr. gydytojas prof. Antanavičius“, kreivai prisegtą prie balto chalato su nežymia energetinio kavos gėrimo dėmele ties viršutine kairiąja kišene.
- Šitą, va... Prašyčiau tiksliau, mieloji – jis veikia ar neveikia? – profesorius mostelėjo į pacientą, taikiai gulintį patogiame prie kūno formų prisitaikančiame krėsle, aplink kurį dūzgė įvairius tyrimus atliekantys prietaisai.
Moteris grakščiai gūžtelėjo pečiais.
- Garantija dar nesibaigė, - įsmeigė kiek priekaištingą žvilgsnį į gydytoją. – Viskas lyg ir taip, kaip turi būti – na, žinot, kopija kaip reikiant... Perkelti net smulkiausi įpročiai – pavyzdžiui, jis iki šiol skutasi rankiniu būdu ir vis įsipjauna dešinį skruostą arba...
- Arba?
- Arba neįsipjauna. Tai yra, šiaip jis veikia, tačiau kuo toliau, tuo daugiau skirtumų nuo originalo pastebiu – nežymių, žinoma, bet... Aš, žinot, buvau visai patenkinta savo vyru, todėl ir antrininko norėjau lygiai tokio pat – tai pabrėžiama ir mano prašyme, kurį aš...
Profesorius mandagiai linktelėjo, tramdydamas žiovulį. Kasdien vis tas pats – pataisyk, pakoreguok, aš ne tokio norėjau, tas modelis skiriasi nuo originalo, o tas per daug originalus... Kadaise ir jis buvo beužsisakąs nuo kilmingojo vėžio (idiotas, kuris sugalvojo tai bjauriai kraujo vėžio atmainai tokį pavadinimą, buvo vienturtis kažkokio fiktyvaus monarcho sūnus) mirusios žmonos antrininkę. Net eilėje dėl to stovėjo ir jau buvo gavęs leidimą. Nustatė – šitas vertas stabilios psichikos garantijos, duokim jam naują-seną žmonelę. Paukšt – ir yra. Tiksliau, būtų buvę, jei profesorius staiga nebūtų „praregėjęs“ – o juk ta naujoji, rupūžė, nebebus tikra. Tiesiog banaliai paprasta tiesa. Gana jau atsižiūrėjo visokių nukrypimų nuo normos, taisė, taikė, koregavo, pagaliau išleisdavo iš kabineto naują laimingą porą. Jeigu jau taip – tai kam dar darbą į namus temptis?
- Tiesiog kartais jis atrodo tarsi... Tarsi nebe tas, - vėl šniurkštelėjo moteris.
- Nesijaudinkite. Juk turite garantiją. Truputį pataisysim, pakoreguosim, aha, truputį čia, truputį ten... – profesorius padrąsinamai šyptelėjo.
- Beje, mieloji, jus taip pat derėtų ištirti. Prašyčiau užimti savo vyro vietą, taip taip, neparpulkite, čia visi už to laido užkliūva...
Antrininkas buvo pažadintas ir iškrapštytas iš krėslo, į kurį patikliai įsirangė gražianosė.
- Jūs trumpam užmigsite, mieloji, ir mes viską ištirsime, va. Sakyčiau, problema visai nedidelė ir labai greitai pašalinama, taigi... Na, miegokite, miegokite, - profesorius išsiblaškęs patrynė kavos gėrimo dėmelę ant chalato – dar skardinę mielai, o paskui, žiū, ir pietūs nebetoli, ir tas mielas per kabinetus keliaujančio „pietų roboto“ balsas: „Pietausite čia ar valgykloje? “...
Antrininkas nekantriai krenkštelėjo. Gydytojas atsiduso – kokie jautrūs tie kopijuoti modeliai iš Genų Banko... Kita vertus – žmonės kaip žmonės, argi svarbu, kad sulipdyti pagal jau egzistavusius individus, didžiam mirties baimės ir artimųjų praradimo nebekankinamų klientų džiaugsmui! Atėjo štai į valdžią Mokslo Pažangos partija, viens, du – visi sotūs ir laimingi. Užsuko štai anąkart tokia graži graži mergina – profesorius tik žiūrėjo į jos gilias mėlynas akis ir jautėsi keistai nerangus – ir sako: va, pragyvenau penkis metus su antrininku, kol supratau – ne tokio vyro man reikia, tai gal galėtumėt jį išjungti, nes kaip tik darau dainininkės karjerą, o jis, namisėda toks, man tobulėt neleidžia, kurgi buvo mano akys... Išjungti tai, žinoma, niekas jo nejungė, tik truputį aptrynė prisiminimus, patirtis, ir – eik sau į pasaulį kaip naujas modelis. Viskas humaniška. Net demografija: ar maža Visatoje vietos! Šmakšt į kokią raketą – ir keliauk naujo pasaulio ieškot ar bent jau filmo filmuot. Antrininką pakeist ir paleist, žinoma, ne taip paprasta – popierizmo užtenka, ir motyvacija turi būt rimta. Ir dar, šitą...
- Jūs sveikas ir nekeliate problemų visuomenei, - prisiminė pacientą profesorius.
- O mano žmona? Mano... žmonos antrininkė? – vyras susirūpinęs žvilgtelėjo į krėslo pusę.
Profesorius šyptelėjo – štai jums ir streso išvengimo būdas: manyk, kad unikalus esi būtent tu.
- Jums, žinoma, teks kartelį kitą ateiti pas mane į psichologinio suderinamumo seansą. Tik tiek. Gal porą kartų smagiai pasišnekučiuosime, taigi... Pradedame, šitą, hmmm... Trečiadienį.
Prieš eidamas žadinti paciento žmonos, gydytojas palaimingai pasitrynė dėmelę ant chalato – už kabineto durų pasigirdo išganingi „pietų roboto“ žingsniai.