lengvumo svoris

Mano kambarys skęsta stereotipų orgazmuose
O aš glostau guašu išterliotais delnais

Amarilio žiedą. Dulkėm dangstosi. Mama visi sakydavo-
Tai drovumas. Aš gestikuliuodavau nugraužtais nagais
Murmėdavau skaičiuodamas pelėsių
Aliejaus cigarečių dėmes ant virtuvės sienų-
Tai evoliucija, protas.

Mama, žvilgtelk i mane kad ir kur bebūtum-
Mano paakiuose įspaustas tėvo batų juodulys.
Mano kojos dvokia atmatų duobėmis
O rankos - ir aš visas- žuvim.
Beje - Dabar gaudau žuvį. Gyvenu Kalifornijoj.

Vakar turėjau negražią moterį.
Šiandien turiu jauną berniuką.

Tau laiškas-moteris.
-nuo ko? -aš
-nuo manęs.

Ir iš kur man prisiminti ką motina duodavo
Vakarienei prieš dvidešimt metų?
Sėdim ir tylim nevalgydami du bijantys vyrai.

Nėra nerimo kaip elektros lemputės
Aš nesiskundžiu sapnuodamas triušių šlaunelių kvapus.
Nesiskutu kaip ir nebeperku naujų kelnių ar marškinių
Nevėdinu kambarių.

O jaunas berniukas –
Nekiškit čia dievo nes man nusispjaut ant lemties-
-tu manai, amarilis drovus?

Aš pagalvoju-amarilis tėra amarilis.
Ir pasikasęs niežtintį pilvą užmiegu ant kėdės.