Tegu sau čepsi

Krautuvės akis nusipiešė,
mirkčioja ir pyksta, kad nepastebi,
o mes stovim.

Ištiesk delnus, išlenk žuvėdromis,
pasistiebk, 
ten už krašto bebambės žuvys nardo,
girdi? čepsi.
Laivai stiebais mosikuojasi,
barbeni į langą,
o ta pavargus kailiuose žiemoja, 
neprisibeldi.
Anksčiau ji taip gražiai verkdavo,
mokėdavo taip visai be mimikų,
o kartais taip impulsyviai raukydavosi,
visada ją už tai bardavai.
O dabar ežerynai apšalo,
net eketę prakirtus
anei lydekos,
nei aukselės nekimba,
net karpiai nebeatplaukia,
kad juos kur šamas..
    Pavargsta, - sakai.
    Kartais ilgisi,
    kartais tik pasiilgsta.

Tegu čepsi sau,
na ir kas, kad prisimenam –