Pavydas

Karas. Tarp moterų. Nieko nėra baisiau ir negailestingiau... Kažkokie karai tarp JAV ir Irako, atrodo nereiksmingas kivirčas.
Vėl netgi sutraukia iš pykčio – kerštas, tik kerštas. Kaip jis galėjo, kaip išdrįso?
Vakar ėjau gatve ir išvydau jį su ta... nemoku net apsakyti, ką pajutau. Jie ėjo susikabinę už rankų, laimingi, visgi pavasaris, saulė skaičiai švietė ir lengvas vejelis kedeno jo nuostabius plaukus.
Priėjau prie abiejų ir klastingai apsimetusi ramia ir laiminga pasisveikinau. Jis atsakė abejingai, net nežiūrėjo man į akis. Pasiveikino ir norėjo eiti tolyn. Aš neleidau, užrezgiau kažkokį pokalbį, tačiau balsas trūkinėjo, negalėjau nuspręsti apie ką galima kalbėti, kokią temą pradėti nagrinėti, kad tik jis sustotų, nebežiūrėtų ilgesingai į... Negailestingai išrengiu žvilgsniu jo palydovę. Kojos kreivos, nosis išberta, niekai, aš daug vertesnė konkurentė.
Tačiau jis atsisveikina, o aš bejėgiškai bandau akimis prisišaukti jo dėmesį. Ir tai jis, tas kuris mane bučiavo, buvo apkabinęs ir kuriam aš atidaviau visą save - nueina. Čiumpu jį už rankos ir prašau sustoti. Jis atrodo sutrikęs, jo mergina nueina priekin. Štai, ji jį palieka, jai jis nereikalingas, išpuikusi kalė, ar jis to nemato. Juk ji tiesiog siurbia jo energiją nieko daugiau. Aš galiu duoti  daugybę gerų dalykų, aš galėčiau paaukoti net savo gyvybę! O ką ji gali pasiūlyti – ta egoistė?
Jis ištrūksta ir vejasi. Negaliu patikėti, kodėl visa tai vyksta. Jis dingsta minioje, jį uždengia kažkokios moteriškės nugara, dar tolumoje sušmėžuoja jo plaukai ir... nėra!
Bandau vytis. Kur jis gali eiti, kur jis vesdavosi mane? Aha, žinau tą vietą, skubu.
Atplėšiu duris ir įvirstu vidun, taip, aš buvau teisi, jie sėdi kartu, jis laiko ranką. Nutęškiu rankinuką ant stalo, ir prisitraukiu kėdę, noriu ištėkšti tai gyvatei į veidą viską, ką galvoju. Noriu spjauti į veidą, klykti... tačiau ramiai šypsausi, nors jaučiu kaip lūpos virpa ir bandau sestis. Matau jo sutrikusį veidą. Jis čiumpa mane už rankos ir išveda į gatvę. Aš nebegaliu valdytis, jam pasakau viską ką jaučiu.
- Aš tave myliu, o tu man neištikimas, geriau būčiau aš negimusi. Kuo ji geresnė nei aš? Kodėl mane žemini, eime kartu, palik ją...
Tačiau jis teisinasi, žada, kad tuoj susitiksim. Žinau, kad tai bjaurus melas, jis tik nori atsikratyti manimi, kvailystė. Aš noriu tikėti, jog jis sako tiesą, kai šneka, kad paskambins ir mes apie viską pasikalbėsime. Tačiau jo akys tokios nuoširdžios, kad ir neįmanoma nepatikėti, ypač kai taip to trokšti.
Lieku gatvėje. Jaučiuosi išsunkta, pralaimėjusi. Mane guodžia tik ta mintis, kad ji mane matė ir galbūt padarys šiokias tokias išvadas – gal suprato, kad aš jo mergina, kad ji čia yra visai ne prie ko, kad turi pasitraukti man iš kelio.
Paskambinu draugei. Malamės po Laisvės alėją. Kalbu visiškus niekus, tačiau širdyje man skaudu. Staiga, vėl pamatau juos. Jie eina apsikabinę! Dabar jau aš bėgu... Namuose lauksiu jo skambučio.
Sėdžiu namuose ant lovos. Telefonas padėtas tiesiai prieš mane, šimtąjį kartą renku jo numerį, tačiau jis neatsiliepia. O juk žadėjo paskambinti. Jis man žadėjo žiūrėdamas į akis. Kodėl jis nenori kalbėti su manimi, kuo aš jam neįtinku? Juk, viskas buvo gerai, kol ji neatsirado. Bjaurybė, nors mato, kad jis turi merginą, ji neatsitraukia, duodu galvą, kad dabar jie yra kartu. Nervinės konvulsijos iššauktos šios minties man sutraukią kūną. Vėl griebiu ragelį ir skambinu. Telefonas išjungtas. Jis netgi išjungė telefoną, turbūt jie mylisi, turbūt dabar jis glosto jai plaukus, nes juk mano jam visada būdavo šiurkštūs... Vėl konvulsijos sukrato mano kūną. Aš vėl surenku numerį – išjungta. NE NE NE....
Rytas. Bjaurūs jausmai. Aš visai neišsimiegojusi, nes iki 4 valandos ryto aš bandžiau jam prisikambinti. Po to nusiraminau, nusprendusi, kad iš pat ankstaus ryto, kol jis ne darbe aš nuvažiuosiu pas jį į namus. Su ta mintimi aš save nuliūliuoju...
Štai rytas, jau 5. Aš skubu į troleibuso stotelę. Visą kelią sau kalu žodžius kuriuos turiu pasakyti, Bandau sau įteigti, kad juos pasakius, jis vėl bus mano. Jo kambariokas mane įleidžia vidun. Isiveržiu į kambarį, ir pradedu verkti. Jis markstosi, dar neatsibudęs, taip jam ir reikia, imu priekaištauti, kad nepaskambino. Jis puola rengtis...

(tęsinys bus)