beprasmiškai apie viską

kas ateina su džinsais, nusimauna juos ir valo jais lentą. (J. Kukulskis)


užderėjo nuo pernai šis tas gero, bet neilgam. Šurkus pakėlė savo susivėlusią galvą, atmetė savo susivėlusius plaukus atgal ir šyptelėjo. gyvenimas tęsiasi, kaip pasakytų Šurkienė, bet gaila tokios nėr ir niekada nebuvo. vienintelis Šurkaus draugas - senas narkomanas, akyse nematęs adatos, vardu Familijus. Familijus geras žmogus, ypač Kūčių naktį, nes tuomet prašneka. užtenka keturių butelių Utenos pilznerio ir liežuvis jam atsiriša kaip reikalas. taip ir dabar:
- žinai, Šurkau, kas yra gyvenimas?
- ką?
- tai va. gyvenimas yra toks daugiausiai devyngalvis monstras, mėgstantis aviečių uogienę. aš jį dulkinau šiaip ar taip, tai jisai man nebeatrodo toks patrauklus, bet vis tiek. iš ko čia daugiau rinksies....
- bet.
- o žinai, kas yra arbatinukas?
- nu.
- tas tai dar geresnis. juo galima pasidaryti aviečių arbatos, į kurią galima įsimesti rožių žiedlapių, tik nėra prasmės. įsivaizduok arbatą, kurioje plaukioja rožių žiedlapiai. baisu? nu vat, man irgi. atsimenu vienąkart man nutiko tokia įdomi istorija su arbatinuku. taip mes iš esmės ir susipažinom.... (nusišypso ir žvelgia į tolį) žodžiu buvo taip. vienąkart labai norėjau nueit į „pikaso“ atsisveikinimo koncertą (vienąkart į atsisveikinimo koncertą, geras, ne?) nu žodžiu ir užėjau į Maksimą. ne pas Maksimą, į Maksimą. užeinu, nusipirkau užuolaidas ir šaldytuvo rankenėlę, ir jau būčiau ėjęs, bet pamačiau arbatinuką.
- ir? (Šurkus, kaip žinia, nebuvo labai jau kalbus)
- ir nepirkau jo, nes neužteko pinigų.

taip ir gyvena Šurkus su Familijum. iki dabar pat.

tačiau negalima sakyt, kad Šurkaus gyvenime nebuvo moterų. buvo net trys (oficialiai), o vienąkart penkios (neoficialiai). tos kur oficialios, tai du trečdaliai jų paliko Šurkų per Kalėdas, o trečia, berods, Spalio dvidešimt devintą. ironiška? o Šurkui ne, Šurkus turi sąsiuvinuką, į kurį rašo visas jį palikusių moterų frazes. (jų, kaip žinia, yra penkios neoficialiai) Šurkus turi sukaupęs jau penkias eilutes:
„ech, Šurkau, tu per daug mielas“;
„supranti, Šurkau, tu per trapi asmenybė“;
„Šurkau, tu per daug lipšnus ir geras“;
„negalima šitaip“;
„Šurkau, eik nachųj“.
liūdna jums? o Šurkui ne, jis turi raudonus plaukus ir jam nusišikt. dar jis norėtų suplėšytų džinsų su gėlyčių antsiuvais, psichodelinių grybų ir tapyti pirštais guašu.
Šurkui, nežinia kodėl, vaikystėje patiko grupė „piatnica“, galbūt dėl kylančių asociacijų su nuostabiu Danielio Defo knygos „Robinzonas Kruzas“ herojum, kas žino, tačiau faktas kaip blynas - jam jie patiko. ir dabar Šurkus kartais prisimena vaikystę įsijungdamas ausinėse šią apgailėtiną rusišką muziką.
bet prasmės nėr.
dabar Šurkus miega ramiai, nesišlapina į lovą, tik turi šizofreniją, visus grupės DOORS albumus ir smegenų auglį. taip ir gyvena, rašydamas autobiografinius tekstus ar kažką panašaus absurdo formoj. štai vienas jų:

(šio kūrinio teisės yra saugomos įstatymo, bet koks kopijavimas yra laikomas nelegalia veikla)

sveiki.
esu Turgenijus Šurkus, draugams tiesiog Konfidencindulgencijus. mano alkoholyje kraujo limitas niekada neviršija 0, 03 promilės, alkoholio grupė - starobrno. gimiau penktadienį, gimdymo namuose. baigiau nemokamą bytbokso būrelį, baigęs įstojau į santaklaustrofobikų kuopą, ten susipažinau su tinkavimo mentele ir grindinio plytelėm. šiuo metu gyvenu penkiaaukštyje.
[pirmos dalies pabaiga]

štai tiek jum nereikėjo žinot apie Šurkų. jis grįžta prie želė darymo ir fikusų auginimo.