Baltos pirštinaitės ir Vienos valsas

Kai tekėjau kanalizacijos vamzdžiais, paskandinau žiurkę voverės uodega. Ji gulėjo paslika ant dumblėto geležies ir aš neįstengiau jos išstumti pro siaurą angą. Vamzdis įsitempė, pūtėsi lyg balionas ir SPROGO!, ištaškydamas mane ant jauno rašytojo Tomo Kazlausko rankraščių.
                — Oi! Tikrai nenorėjau, drauguži... Teks perrašyti! Ir geriau! Tie, atleisk man, bičiule
Erata, eilėraščiai tinka nebent miego sutrikimų centro pacientams pieš naktį paskaitinėti: tokios banalybės bet ką užniūniuotų iki amžino atilsio!
Tomas padėjo žuvyčių maisto pakelį prie akvariumo, pataisė jo dangtį, priėjęs prie lango, užtraukė tamsiai žalią sunkaus audinio užuolaidą. Pataisęs ją taip, kad audinys dailiai kristų, nuėjo į virtuvę įsipilti mėgstamiausių — pomidorų —  sulčių.
Iš kampo, kuriame stovėjo trikojis stalelis, pasigirdo įkyrus telefono skambutis. Pribėgau prie jo susiėmusi savo raudonus sijonus, ir atsargiai, kad dulkėmis nesutepčiau savo baltų šilkinių pirštinaičių, suėmiau ploną laidą ir ištraukiau jį iš tinklo. Numečiau žemėn žaliąjį Tomo pašnekovą ir, atsisėdusi ant stalelio, kaip tikra dama susikėliau koją ant kojos.
— Ilgai dar stovėsi tarpdury?! Žinok popieriaus neišgręši ir nepakabinsi balkone, kad išdžiūtų.
Jaunasis menininkas dar kurį laiką pavėpsojęs į mano sijonus, nukulniavo prie savo darbo stalo.
— Ką tu padarei?.. — ir nuleido akis kaip beržo šakas ant savo šlapių užrašų ir Naujojo testamento. Lėtai surinko varvančius popieriaus lapus su išlieto rašalo tekstais, suglamžė juos ir sumetė į šiukšlių dėžę prie savo ąžuolinės kėdės. Ant palangės šalia gausiai žydinčios fukcijos gulėjo dailiai sulankstyti skudurėliai, netgi pedantiškai, sakyčiau... Jis šiek tiek patraukė užuolaidą, paėmė keletą jų, vėl kruopščiai sutvarkė lango dangalų klostes ir, užlipęs ant rašomojo stalo, užkišo skudurėliais abu vamzdžio galus.
Kol Tomas tvarkėsi, spėjau apžiūrėti jo kambarį. Stalinio šviestuvo nepakako apšviesti erdviai patalpai, o prieblandoje ji panešėjo į vienišio celę kalnuose. Prie dešinės sienos stovėjo dviaukštė lova: pirmame jos aukšte dailiai į krūveles sudėtos knygos, pluoštai rankraščių, keletas stiklinių su sugedusiais rašikliais, antrame — nepaklotas gultas: patalynė tamsiai žalia, kaip ir užuolaidos. Ant sienos kabėjo keletas žurnalų iškarpų su van Gogo, Matiso, de Lotreko piešinių reprodukcijomis, 2003 metų kalendorius, Tomo tėvų nuotrauka, pageltusi, banguotais krašteliais. Jo motina — žavinga moteris: tankūs juodi plaukai, išraiškingi skruostikauliai, didelės juodos akys, nosis — graikiška. Tomas nebuvo panašus į savo mamą. Nebent nosimi... Jis išstypęs ir tamsiaodis, kaip jo tėvas, plaukai nekirpti, užkritę ant akių ir kaklo, rankos ilgos, pirštai — pianisto.
— Gerai pasidarbavau, ar ne?!
                Tomas jau ėjo į virtuvę, kurioje radijas tyliai grojo Vienos valsą, kai aš čiupau jį už rankos ir riktelėjau:
                — Pašokam! — ir įsukau melancholiką į elegantiškai susikibusių natų sūkurį. — nelipk ant kojų — batelius ištepsi! — Tomas šyptelėjo lūpų kampučiais, — ir nebūk susikūprinęs — netinka šokėjui, —  nuskambėjus paskutiniams valso akordams, Tomas pirštais perbraukė savo kaštoninius plaukus, kaip tikras džentelmenas padėkojo už šokį ir tęsė savo paskutinę kelionę virtuvėn. Joje išjungė radijo imtuvą, išgėrė stiklinę sulčių, išplovė porą nešvarių lėkščių, šiukšlių dėžėje pakeitė maišelį. Susitvarkęs pasiėmė dėžutę antidepresantų,  grįžo į kambarį, giliai atsiduso, be susierzinimo pažvelgė mano pusėn, tačiau nieko nepasakė: arba iš prigimto kuklumo, arba iš nuoširdaus ilgesio savo eilėraščiams, kuriuos aš taip šauniai apdergiau!
              Vėl pataisęs užuolaidą, Tomas užlipo ant gulto, užsiklojo, vėl giliai atsiduso ir pravirko. Užsidengė galvą antklode, girdėjau, kaip jis lukštena tabletes.
              Ryte jaunąjį poetą ras mirusį jo vaikystės draugas Viktoras — jis ilgai belsis į Tomo buto duris, klaus kaimynų, ar jo bičiulis šįryt niekur neišėjęs. Deja, ne. Iš daugiabučio administratoriaus gavęs atsarginį buto raktą, jis įeis į jį ir įsitikins tuo, ką jo nuojauta jau nuo pat ankstaus ryto kuždėjo: aplankyk draugą, jis gi vienišas, gal jam trūksta pinigų,  gal draugiško apsikabinimo, gal serga...
              Laidotuvės bus iškilmingos ir baltos — daug liūdesio ir daug baltažiedžių rožių ir tulpių papuoš jo kelionę į kito gyvenimo pradžią. Prie jo kapo stovės keletas žmonių: sesuo, vaikystės draugas Viktoras, dar pora jo bičiulių iš šachmatų klubo.
              O aš dar paliesiu jo fukciją ir ištekėsiu vonios vamzdžiais į kitą butą — kažin, ar ten žmonės tokie pat ramūs, šokdami su savo mirtimi Vienos valsą?..