Kalendoriaus ruduo

Kalendoriuj ruduo: gruodis popierium krinta.
Tai ne „Metai“ pageltę sode Donelaičio!
Čia aguonpienis baigias. Kisielius devintas
apsvaigina mane ir rievėm atsiskaito.

Ir malūnai pusnin lyg į dilgėles brenda:
bus nuo skersvėjų stalo apsunkę –  lai tupia.
Bus ne vieną dienelę įkišę į skrandį,
ir išgėrę ne vieną lakštingalų upę.

Malūnus nepakeisiu, nors esu sako keistas,
bet jei reikia – galiu pastovėti prie kelio.
Jei pagausiu prabėgant dienelę – į raistą
nusitempsiu – ištempsiu į mėnesį žalią.

Bėga dienos pro šalį tuščiais lagaminais.
Gal šalis ši tuščia? Ar mada kur nors eiti?
Ritas metai, akimirkos dviračiais mina
ir į vakarus dirbti važiuoja savaitės.

Nors saulelė atkopdama budina būdą,
bet čia nieko nėra, net ir Brisiaus be galo.
Kažkada jam obels pasiremt kojai būta.
Kažkada ganės pririštos vasaros žalios.

Neseniai dar kliudžiau (ne Biliūną, ne katę).
Negalvok, taip žemai – aš į vėją įmyniau.
O dabar bėga dienos ir kojų nemato.
Man nereikia visų. Man pakaks paskutinės

paleistuvės dienos ir aš jos nepaleisiu,
kai skabys gruodžio lubos lapus kalendoriaus.
Pats vairuosiu save. Na, ir kas, kad be teisių:
aš dar laiko turiu ir sustoti nenoriu.