Nepaveldėtoja

Aš neturiu karalystės
ir jos nepaveldėsiu

ir mes ne amžiams atėję
mes ne amžiams atėję
viešėti gatvėse tų

kurių valdovai medžius sodino
idant jūrų mūšį laimėtų.

Aš neturiu karalystės
ir tavęs neprikelsiu

jei  kartą vandenys ims
ir ūkais pavers
visą tau likusį orą.

Peraugę šakos
medžių sodintų laivams dideliems
po šimtmečių
gūžtels nes tu lyg
paerzint bandydamas
jūrą dangun išsiruošusią
užsirūkysi

tegu lai pasiunta
nukeiksi rūką
ir ligi kraujo užkąsi žodžius
tuos pačius
svetimus mano gomuriui
medum teptus mano klausai
ir aš tavęs neprikelsiu.

Aš neturiu karalystės

tavo tėvo sode
obuoliai visai kaip tikri
kaip tikri
nors atrodo auksiniai

tik aukso ne to
iš kurio čia namie
mūsuos
žiedus nukaldina
ir paskui jau
parduoda
tad ne aš juos paveldėsiu.

Aš neturiu karalystės

bet žinau
kad tą vieną rudenį
kai lenksis tau freilinos ir fėjos
šviesiausiais plaukais
susigobusios

kai juoksis jos vėl irgi
alsuos nelukštentom krūtinėm
ir lūpom
ir krykšdamos kris tau po kojom

tą vieną rudenį

tu tyliai tikėsi
kad aš paskutinė
kuriai tu šypsosies
aš paskutinė
kuriai tu šypsosies
net jei migla sukvėpuos
visą tau likusį orą
ir apsivis apie kaklą
prieš šąlant. .