Pagalvė

Veni, vidi, vici. Caesar.

        Užsimečiau paltą, įsispyriau į šlepetes ir išskubėjau į kiemą. Lauke lijo, vėjas ardėsi tarp bendrabučių kaip pamišėlis po vatinę palatą. Platūs mano naktiniai vėlėsi tarp kojų, trukdydami irtis per darganą Saulėtekio stotelės link. Tolumoje išvydau kartu su klevo lapais šokantį Ainarą, šalia jo — šunį, urzgiantį, raudonomis, juodais gaurais apkritusiomis akimis.
        — Eime į vidų. Norėsi arbatos? Kolegą Sargį teks palikti prie durų.
        — Kad ir penkis puodelius! O šuo ne mano — jei nori dovanoju. — Ainaras šįvakar
gerai nusiteikęs.
        Buvo po vienuolikos, taigi liftas jau nedirbo. Teko kopti į devintą aukštą. Ties penktu pajutom oro stygių ir troškulį. Atsisėdom ant šaltų betoninių laiptų, užsirūkėm. Murzinai žalios sienos lenkėsi viena prie kitos ir spaudė baltą lubų lopinėlį, girdėjau kaip traška tinkas ir laukiau baltais drugeliais ant plaukų krentančių dažų — man nežmoniškai skaudėjo galvą.
        — Gyvenimas padangėse reikalauja aukų. Dažnai taip mankštiniesi?
        — Nesišaipyk, — užgesinu cigaretę. — Kopiam toliau? Man šalta.
        Kuo aukščiau, tuo tamsiau. Administracija mano, kad visi aukštai nuo septinto yra arčiau žvaigždžių, taigi šviesos jiems pakanka. Kadangi tuose aukštuose gyvena būsimi akademiniai filologai, tai ir aktyvių nihilistų, savižudžių ir fanatikų juose nemaža... Prie šviesos, kaip sakoma, daugiau drąsos... O filologų ir taip per daug... Bėda tame, kad vietoj saujos raminamųjų tamsoje gali nugriebti saują C vitamino...
        — Devintas!
        — Bene girdžiu skundo gaidelę? — šyptelėjau.
        — Ne! — tai ekstazė. Pavydžiu tau malonumo pasiekti savo viršūnę, savo...
        — Gerai, nekvalifikuotas filosofe, pasilaikyk genialias mintis vakarėliui!
        Kambaryje ant nešvaraus seno kilimo tysojo Sandra.. Apsiseilėjusi, kruvinais pirštais (susipjaustė raikydama duoną — valgant jai prasidėjo epilepsija), nepadoriai išskėstomis kojomis. Ainaras pakėlė jos smulkutį kūnelį ir atsargiai, kaip brangiausią lėlių teatro aktorę, paguldė mano bičiulę ant jos lovos. Baltą patalynę vietomis išpylė raudonis: supjaustyti ne tik Sandros rankų pirštai, bet ir blauzdos, kulkšnys, pėdos... Kaip ji juos susižalojo — nebemačiau. Tikriausiai krečiama drebulio po savimi numetė peilį.
Ainaras pridėjo smilių ir didįjį prie Sandros kaklo venos.
      — Seniai ji tokios būsenos?
      — Gal valandą...
      — Bijau, kad negalėsiu padėti — teks kreiptis į medikus.
      — Klausyk, šarlatane, arba sutvarkai kokaino, kurio vakar ją prišėrei padarinius, arba baigsi savo nuodingas dieneles su žmogžudžiais gerdamas kalkėtą vandenį iš aliuminių puodelių.
Sandros kairė koja porąkart konvulsingai sutrūkčiojo. Jos oda mėlo, lūpos įgavo violetinį atspalvį.
      — Pasistengsiu, bet nieko nepažadu — juk sakiau: prekė stipri, nejuokauk. Neklausė, ir štai rezultatai.
Ainaras pritūpė prie leisgyvio Sandros kūno, ištraukė pagalvę iš po jos juodos galvos ir uždengė ja mano bičiulės veidą. Spustelėjo ir palaukė keletą minučių, kol nustos trūkčioti jos kojos ir ilgapirštės rankos.
Kambarys svyravo, pajutau jūrligės simptomus (o likime, kur tu mane neši?..). Atsirėmiau į stalą, ant kurio kompiuterio monitorius, pateikiantis detalią kraujavimo stabdymo instrukciją.
      — Terapija baigta. Sandra rami kaip patys antidepresantai. Kur kišam kūną? — Ainaro žodžiai sklido į mane lyg iš dumblėto ežero dugno, mano pėdos smigo į smėlėtą jo krantą, ežero vanduo beregint kilo, pasiekė mano kelėnus... pilvą... krūtinę... Nepajudėjusi iš vietos, atsidūriau pačiame jo dugne, burna prisipildė žalio vandens, springau mintimis, jog mirsiu ir aš.
      — Gal ji dar norėjo gyventi?
      — Žmonės, norintys gyventi, kokaino nevartoja.
      — Tai kur kišam kūną?
      — Čia tavo, šarlatane bėda. Aš einu mokytis. — panorau suvalgyti apelsiną arba obuolį, išgerti kavos, paskaityti gerą knyga ar pažiūrėti iš koto verčiančią komediją. Atsidariau savo spintelės duris, išsitraukiau Hugo su jo Paryžiaus išsigimėliais ir lyg žaibas trenkiau į Katedros bokštą, kuriame Esmeraldos miegą saugo pabaisa Kvazimodas.
Ainaras žaismingais žvilgtelėjo į mane, priėjęs paprašė atiduoti knygą, ir koketuodamas pamojo jai ranka, prieš išmesdamas ją pro langą.
        — Pavalgom ir dumiam į Afriką!
Už durų urzgė raudonakis šuo — Ainaro kolega.