Tarp škic ir škac

Škicavimas, berods, - tai taip vadinasi. Sočios liūtės letenos brėžiai smėlyje, pastangos, nereikalaujančios tikslumo. Vien tikrovės, kuri ir šiaip šviečia iš tolo: sotus plėšrūnas patenkintas savimi. Rusva ir minkšta, kaip žvėries kailis, sangina klojasi ant popieriaus lapo. Ne taip piktai ar murzinai kaip anglis, primenanti juodą katiną, išleidusį alkanus nagus.
Beje, o kaip vadinasi pats kūrinys: škicas? Tingisi vartyti dailės žodynus. O gal škacas? Ar sanginos ir anglies drąsa, apskritai, apibrėžiama kaip škicavimas?
Škic ir škac riba tarp dailininko ir eilinio nemenininko. Trombozė, stabdanti laisvą kraujo tekėjimą. Tiek vieno, tiek kito. Tikriausiai nėra ko tuščiažodžiauti apie tai, kad pirmasis nemato realybės, o antrasis nemoka jos interpretuoti kūrybingai.
Škiciukas ant piešimo popieriaus lapo, ištrauktas iš po stiklainio su nuorūkomis. Atgaiva akims, išsklaidanti tirštus pigių cigarečių dūmus Ulbiko Zizo rūsyje, kuris turi garbės būti tituluojamas dirbtuvėmis. Akimirkai nušvinta net ir paties kūrėjo akys. O gal tik pasirodė. Tačiau škiciuko forma ir turinys niekaip nesiderina su kitais nebaigtais darbais, besivoliojančiais šiose dirbtuvėse.
- Aaa, tai Naisas. Mano ketvirtoji žmona... jauniausioji ir, po galais, mylimiausioji.
Taigi, Naisas. Mylimiausioji. Kad buvusioji, klausti nebereikia ir, kad nepaskutinioji - taip pat aišku.
- Kiekvieną rytą ji persisverdavo per langą, va, taip, ir rūkydavo.
Sangina. Šiluma. Ilgos grakščios kojos, užsibaigiančios chalatėliu, kuris paskutinę akimirką pridengia slaptąjį urvelį į moteriškumą. Dar – nugaros linkis, kaklas, nepretenzingai trumpai apkirptas pakaušis. Visa tiesa apie moterį.
Matyt ir Zizas tai pavėluotai suvokia, pačiupdamas škiciuką. Murmėdamas, kad „reikia dažais“...

Kitą sykį, meninko „nėra įkvėpimo“ valandėlę mažas paveiksliukas už nuorūkų stiklainio atremtas į sieną vėl praskaidrina nuotaiką iki šypsenos:
- Chalatėlis tikrai buvo rožinis?
- Ji turėjo juos du tokius... trumpus: vieną rožinį, kitą baltą su violetinėmis gėlėmis. Man labiau patiko...
- Rožinis?
Spalva, kurios menininkas nenaudoja savo įprastinių žaliai surikinių šedevrų kūryboje. Paveikslėlio formatas, metantis iššūkį pasieniais išstatytų kūrinių didybei.
- Kažko jai trūksta... vis murma Dailininkas, gadindamas visą estetinio pasitenkinimo jausmą.
- O ko čia trūksta?
- Matai ji, bjaurybė, nėščia būdama mane paliko, persikraustė pas tėvus. Cha, cha, cha... O dabar gyvena su kitu.
Rožinė staiga nublanksta žaliai murzinos megalomanijos akivaizdoje. Vėl norisi paskęsti pigių cigarečių dūmų rūke.
- Gal trūksta mėlynių ant kojų?
- Aš niekada nemušiau moterų ir vaikų, - suurzgia Ulbikas Zizas.
- Tai gal tada reikėjo ją anglimi, o ne sangina iš pradžių, o po to, vietoj rožinės, suriku, suriku. Kol nieko neliks.
- Ką tu išmanai apie meną? - pasišiaušia. Rodos, tema baigta, o paveiksliuko likimas nulemtas. Ir nieko nuostabaus, kad kito apsilankymo dirbtuvėse metu nei po nuorūkų stiklainiu, nei už jo gaiviai nemeniškų ekscesų nebebus.