Arčiau šaltinio

,,Kiekvieną akimirką mes esame vis arčiau savo mirties šaltinio‘‘.

Žmogysta gurkštelėjo paskutinį lašelį karšto vandens, bet tai nenumaldė jo progresuojančio troškulio. Jis rizikavo, nes jautė, kad šaltinis yra jau arti. Žingsnis sekė žingsnį, judesiai vis lėtėjo, akys dėgė, kūnas buvo prisirpęs skausmu. Dykumos vėjas ir pasiklydusios dvasios tyliai kuždėjo jam pasiduoti, bet jo krauju pasruvusios lūpos monotoniškai be garso skaičiavo žingsnius. Žmogystai skausmas  buvo įprastas dalykas, jis niekad negalėjo leisti sau pagalvoti, kad gali būti kitaip, susigyventi su skausmu jį išmokė gyvenimo karo mokykla. 1000001, 1000002...jis jau jautė vandens vibravimą, mintyse lietė šaltą substansiją savo sudžiūvusiais pirštais.
Žmogysta pamanė, kad verkia, bet suprato, jog tai tik kraujas tekantis iš pusiau aklos akies. Tik kraujas. 1000012, 100013... Ir jis įžiūrėjo, tai kuo visada tikėjo, dėl ko ir visada kentėjo –pažadėtąją Kaanano žemę - mirties oazę stūkstančią tolumoje, dar abejodamas, jog tai miražas, jis vis taip pat lėtai ėjo skaičiuodamas žingsnius. Miražas neišnyko, tai iš tiesų buvo oazę . Mažo vandens telkinio vaizdas nuramino jo troškulį ir protą, bet žmogysta jo jau nebegėrė, tik pasislėpė, medžių pavėsyje, kad saulės deivė nematyto jo skausmo, iš jo judančių lūpų buvo galima išskaityti žodžius keikiančius JĮ, kad pasiuntė jam šį beprasmišką iššūkį, jis keikė dvasias skraidančias aplinkui, keikė vandenį, keikė skausmą. Žmogysta apkabino palmės kamieną ir lėtai paniro į saldžią nežinomybę. Iš džiaugsmo krykštaujančios dvasios pasidalino jo kūno likučius.

Epilogas
Tai buvo eilinis žmogystos išbandymas ir jis laimėjo, laimėjo lažybas su Dievu.