Gyvenamoji vieta - lombardiškai

Baltas mažas monitorius yra ta vieta. Kasdien- dar viena nauja diena be tremtinių. Man neįdomios tremtinių ašaros- išmokau verkti pats. Lankiau specialius kursus, domėjausi naujausia literatūra. Dabar galiu atsiverti: ašara ištrykšta spontaniškai, tarsi savaime. Ne dėl alkanų  Afrikos vaikų, ne dėl žiemos šalčių. Tiesiog augant technologijoms, mažėja dėžė, kurioje gyvenu. Keičiasi valdžios, ir kiekviena jų prieš rinkimus aprūpina miesto elgetas modernesnėmis dėžėmis – baltesnėmis, ir jau ne kartono, o tokiomis, ekologiškomis, kurių 80 procentų sudaro perdirbtas popierius, ir atrodo jos dailiai baltai, ir gan tvirtos, sulaiko šilumą. Esame komplektuojami į vis ankštesnes dėžes, o sekmadieniais vaišinami nemokada kava.

Jeigu pasigilintume į statistinio elgetos gyvenimo struktūrą, pamatytume, kad jo minčių pakete yra daug toksinių medžiagų. Jis, galima sakyti, yra naujo tipo dendis. Elgeta – filosofas. Kažkiek primenantis Hugo Ursų, tik nebeturintis jo vidinės rūgšties. Dabartinius elgetas užpildo kažkokia keista televizinė substancija. Pigi plastmasė – štai kelias į šviesią ir komfortišką ateitį.

Starovierai ir toliau nekerpa barzdų ir sapnuoja paklaikusius šunis. Gedimino žirgo kanopas aplipę paaugliai nieko nenutuokia apie aplink prismaigstytų gyvsidabrinių adatų išdėstymą. Tarpais pralekia šokantys krišnaitai, bet ir jie nuduoda nieko nežinantys – ateikite sekmadienį pas juos patys, gal ką nors sužinosite. Bet dabar saugiausia būti ateistu, nes niekada nežinai kam prireiks išskalbti tavo pasiklydusį protą.

Ramios dainos taip pat gali virsti siaura, siaura dėžute – malančia tavo smegenų faršą, ir automatine kamera fiksuojančia pirmuosius sulčių lašelius, ištykštančius šventiškai skambant varinių orkestro maršo falšui. Taigi. Tokia neeilinė situacija, belaukiant neeilinių Kalėdų. Tegyvuoja karalius!