''Protingo gyvenimo taisyklės

By Standartiškai Laiminga

Kiekvienas kvėpuojantis ar dūstantis šios žemės padaras nori turėti vietą po šia saule. Na, vilkolakiai – po mėnuliu. Tik analizuoti tokius dalykus beprasmiška, kai visiems puikiai žinoma, jog “turėti vietą po šia saule” – sparnuota frazė, kelianti jaukumo, sėslumo ir saugumo pojūčius.
Jei kvėpuojantis/dūstantis šios žemės padaras yra “protingų gyvenimo taisyklių” savanoris/įkaitas, net nesistengdamas (arba stengdamasis pritapti) jis turės bent vieną apgailėtiną kvadratinį metrą po šia saule, kur galės: stovėti ant vienos kojos ne tam, kad vaidintų gandrą, o dėl baimės sutrypti savo dar praeitame amžiuje nuvytusį rūtų darželį; ekologiškumo ar altruizmo sumetimais (niekad nemaniau, kad šie dalykai gali būti lygiagretinami ;)) ėsti kaimyno jam pilamas atliekas ir vaidinti, jog nesijauti pasąmoninių šūdų bomba; dėl vietos stygiaus mylėtis tik viena poza ir nenusirengus (nes pamatys kaimynas).

Turėti galimybę atitikti laimingumo standartą ir ja pasinaudoti neskaudančia galva yra puiku. Galbūt tai avytės sindromas, kai mekeni paskui bandą tam, kad nepasimestum ir leidiesi: kerpamas – juk kažkas susišildo; suėdamas – juk kažkas pasisotina.

Norintys kai ko kito, o gal daugiau – vesti tą bandą ar klajoti vieni, arba galbūt net sukurti kudlotų ir nevalgomų avyčių draugiją, dažnai neturi to supistai menko kvadratinio metro.

Tai lyg benamio klajojimas – neturi nieko ir turi viską.

“Visų pirma turi atiduoti, kad gautum” – teoriškai tai žinoma kiekvienam. “Viskas turi savo kainą” – aišku ne tik prekybininkams.
Kadangi gerb.p.Gyvenimas nei patikima draudimo agentūra, teikianti šimtaprocentines garantijas, nei solidus protingos minios jaunas bei perspektyvus advokatas, viskas krypsta rizikos ir sėkmės linijos pusėn.
p.Sėkmė yra realityvi. Tai lyg medalis, turintis dvi puses, lyg pudra apibarstytas karvės šūdas. O gal atvirkščiai.
Vieniems tai senmergė, savo rūtų vainikėlį laikanti šaldymo kameroj, o savo užkalkėjimo neprasikrapštanti net virtuviniu kočėlu, kitiems – fatališka ir rafinuota moteris, kvepianti kavos pupelėmis (bet ne tirpia kava ;)).

Pirmoji yra Standartinės Laimės idealogijos pasekėja, antroji  atsidavusiai tarnauja Motinai Lemčiai (neįsižeiskite tie, kas esate gimę ne iš jos įsčių).
Pagal vieną iš “protingo gyvenimo taisyklių” didžioji koketė bei profesionali viliotoja – Fatališkoji Moteris Sėkmė yra lengvabūdžių žavesio objektas, su rimtuoliais totaliai neturintis nieko bendro.
Rimtuoliai (standartinės laimės atitikmenys) yra save labai gerbiančios avytės. Jų pilna visur – ant karjeros laiptų (tuo tarpu lengvabūdžiai sėdi ant turėklų);  šeimyninės laimės olimpe; mokslo preliudijose. Jos mekena tarp Jūsų. O gal Jumyse.

Tradiciniu padargu arti tradicinę žemę fatališkumo sekėjo Lengvabūdžio akimis – neįdomu, nes neperspektyvu (o čiuožti turėklais labai perspektyvu? Lyg čiuožti į viršų – lengva..).
Jie uodžia klaikų paradoxą laidotuvinio orkestro ceremonijoje. Juk jis grojamas tam, kas jau niekad negirdės – lavonui kvarbatkuotoje ąžuolinėje/fanerinėje dėžėje.
Kai Lengvabūdžių valiūkiškumas prigęsta, paradoxu tampa net neblaivai spiegiama “Ilgiaaaausių miaaatų, ilgiausiųųųųų..”užstalės daina – juk nebenorima gyventi.

Pasijunti kryžkelėje, kai gavęs lokomotyvo mašinisto diplomą jį pasikabini ne nuolat bėgiais dundančiame traukinyje, o geležinkelio sargo būdelėje – nesuvaldęs traukinio grįžti prie mažmožių – kad visa tavo realybė tebūtų jaukus, nors skurdus namukas, krūtinę lyg replėmis skečiantis traukinių dundėjimo garsas ir nežinia kur vedantys bėgiai.

Ir visgi..tas grumstas kišenėje, maigomas juostančių panagių.. Jis Tikras. Anot pasilikusių stovėti ant vienos kojos savo kvadratiniame metre, tikras virtualiai išdėstytas mąstymas (tikro žmogaus atspindys) negali būti Tikras. Todėl Jūs visada turite teisę į Kritiką – aštrialiežuvę jauną lyderę.

Tik niekada nesakykite, jog smalsios replės Jums neskės krūtinės, jog nekūkčiosite iki žiaugsėjimo, kai suprasite, jog vienintelė ir amžina Jūsų vieta po šia saule – grumstas, gniaužomas delne. Paradoxas, jog čia negalite stovėti net viena koja, nesvarbu, jei net nuoširdžiai norėtumėt vaidinti gandrą.
Ir pabaigai visiškai netiks siaurutis bei dulkėtas šviesos ruoželis, pavadinimu “svarbu ne kiekybė, o kokybė”, bet daužausi kumščiu, gniaužiančiu grumstą, į krūtinę (lyg neužtektų replių teikiamo skausmo) ir reikalauju bent smiltelės vilties, teikiančios ramybę.

Sėkmės. Kad ir kokia ji bebūtų. Senmergė ar fatališkoji moteris, kvepianti kava.