***

Kol yra laisva minutė – reikia ją deramai išnaudoti. Nusprendžiau pasidžiaugti nauja šalčio forma. Nusileidusi ant skardinės palangės imu tipenti ir strykčioti – džiūgauju žiūrėdama, kaip šalčio blizgučiai krenta ant praeivių galvų. Kai tai nusibodo, nulaužiau snaigės pakeleivės spyglį ir ėmiau piešti savo atspindį ant stiklo. Bet tai irgi netrukus pabodo, nes atvaizdas niekaip neprilygo tikrajam veidui. Sunku nupiešti tai, ko nėra, arba tai, kas nuolat kinta, kas vieną akimirką sukausto ledu, o kitą – jau varva karštu žvakės vašku ir iš kylančių cigarečių dūmų išplaukia nauju pavidalu.

Pertraukėlė baigėsi. Turi 10 sekundžių, naujai užduočiai rasti:
Vienas---Vaikas: per daug fantazijos.
Du---Juodas pudelis prie vaistinės durų: tas, kurio jis laukia, jau ir taip pasmerktas.
Trys---Valkata: labai jau panaši į nukaršusį pudelį.
Keturi---Studentas: ai...
Penki---Meilužiai: jau buvo
Šeši---Žilstelėjęs praeivis. Reikia žvilgterėti iš arčiau.
Septyni---Aštuoni---Užtrukau, kol išplėtusi šnerves ir pravėrusi lūpas liežuvio galiuku stengiausi pajusti, ar tai jis. Bet ne – ne jis.
Devyni---Gal šitas? Ne. Gal šita? Nea... Greitai greitai – laikas baigiasi.
Dešimt---Šita. Bus gerai.

Sutartis pasirašyta. Neterminuota. Tai yra terminas griežtas – iki galo. Laiko turiu.

Pirmas etapas: stebėjimas, duomenų rinkimas. Man patinka šita dalis. Įsitaisau ant moters peties labai tyliai, kad ji nepajustų. Darbo stalas užverstas popieriais. Atrodo, kad jie čia kaupėsi ištisus amžius. Pažiūriu jai į akis – gražios. Panašios į mano. Žydros žydros, beveik baltos, beveik kaip sniegas. Delnu perbraukiu per jos lūpas. Gražios. Į mano nepanašios. Plaukai taip pat į mano nepanašūs, bet oda tokio baltumo kaip mano, tik daug šiltesnė. Bet ir aš galiu būti šilta kai noriu. Kai reikia.
Taip. Du puodeliai kavos. Vienas beveik tuščias su šaltos kavos likučiais, kitame – šviežia karšta kava. Pauostau. Kažin, ar jai karšta kava kvepia taip pat kaip ir šalta? Man tai viskas kvepia kitaip. Štai ši moteris kvepia saldžiu pienu ir grietinėle, truputis tabako dūmų, cinamono, labai daug pareigos jausmo, mažai meilės, daug atsidavimo ir raudonos spalvos kvapo – labai  daug. Trumpai tariant realybės kvapas su grūdeliu svajonių.

Etapas: duomenų analizė, Išankstinė išvada – reikėjo rinktis žilstelėjusį praeivį, nes su šita prasikamuosiu iki pavasario ir nebeteks pasidžiaugti šalčiu. Pabandau susisteminti:
1. Protinga (juk akys kaip mano)
2. Ambicinga realistė
3. Užmiršusi jausmus
Sunku sunku. Reikės imtis gyvenimo prasmės.

Kai moteris sėda į savo automobilį išdidžiai maskatuoju kojomis, įsitaisiusi ant sibirinės lapės apykaklės. Važiuojant lengvai piršteliu baksteliu moteriai į skruostą. Ji pasuka galvą ir jos žvilgsnis sutinka užrašą ant sienos “dirbk-pirk-mirk“.
Sugirgžda odinės pirštinės kai ji stipriai suspaudžia vairą. Priglaudžiu skruostą prie švelnaus jos smilkinio ir per visą mano kūnelį nuvilnyja stiprūs ir tankūs širdies dūžiai.
Pirmoji adatėlė.

Nekenčiu pavasario. Viskas varva. Fui. Prisipildė viskas džiaugsmingo laukimo. Lyg kažkas būtų pasikeitę. Baksnoju moterį savo vėsiu piršteliu.
- Pažiūrėk, kokie visi laimingi. Tau reikia Jo, kad galėtum pasidalinti pavasario plazdėjimu. Tu juk bijai tai praleisti. Nagi. Pažiūrėk į savo odą – ji pašiurpusi, o pilve šėlsta šimtas drugelių – tu pasiilgai Jo. Ar jauti? Ei, su tavimi kalbu.
O ji nusišypso. Ji šypsosi. Paima telefoną ir surenka numerį. Balsas labai švelnus ir minkštas, žodžiai kaip pūkeliai pripildo pilną kambarį mirguliuojančio džiaugsmo.
- Ką jis tau sako?
Aš girdžiu, kaip daužosi širdis, oda pradeda kvepėti jūra ir mieliniais blynais. Žinau, jau pamenu visus šiuos simptomus. Tai Jis tave taip veikia. Jis sumaišė visas mano kortas, mano adatėles ištraukė ir mažas žaizdeles išbučiavo, išgydė.
- Ei, aš tavęs klausiu, ką jis tau sako?
Staiga į moters balsą pribyra smėlio. Po smiltelę trupa grumsteliai. Ant lūpų nusėda dulkės. Ir jos akys vėl kaip mano.
- Ką jis tau pasakė?
- Jei renkiesi ją, tai gali mane ištrinti iš savo gyvenimo, girdi? Pa-miršk. Ir neskambink daugiau, - moteris išjungia telefoną.
O kokia laimė, galiausiai didžioji kliūtis įveikta, išnyko savaime, nedelsdama kišenėse surandu visas senąsias adatėles ir susmaigstau. Visas, kiek Jis buvo ištraukęs.

Sėdžiu ant taurės ir batuko galu maišau raudoną skystį. Jame nuskendusi raudona vyšnia, kuri prieš tai jau buvo nuskendusi cukraus sirupe.
- Puikus vakaras, mieloji. Išgerk dar. Aš tau kol kas papasakosiu apie tavo gyvenimo beprasmybę. Mieloji mano, vis noriu tavęs paklausti, ar nebijai, kad visas tavo gyvenimas beprasmis? – sakau jai tyliai.

Baigiu spardyti ledukus, pažirusius iš tuščios taurės. Kaip smagu. Vėl žiema. O aš nė kiek nepasistūmėjau. Su ta moterimi pražilčiau, jei mano plaukai iš prigimties nebūtų sidabriniai.
Ji miega, padėjusi galvą ant šūsnies popierių. Prieinu ir paglostau raukšlę ant kaktos. Seniau jos nebuvo. Kai pirmąkart tave pamačiau kakta buvo lygi ir vėsi kaip perliukas. O dabar tu nuolat nerimauji, kvepi tabaku, raudonom vyšniom paskenduolėm, pinigais, valdžia ir baime. Oi, kaip seniai tu jau kvepi baime. Nuo ankstyvo pavasario. Bet vis nesuprantu, kodėl nepasiduodi jai. Prieinu ir palaižau tavo lūpas – užsispyrimo skonis. Fe.
- Pasiduok pagaliau – aš noriu atostogų. Juk žiema. Noriu pasivoliot po sniegą. Ar girdi?

Be galo džiūgauju, sulaukusi tokios progos. Mudvi sėdim susisukusios į angoros vilnos skarą ir geriam vyną.
- Gera proga papasakoti tau tai, ką senai noriu pasakyti. Kankini mane jau dvejus metus. Suėdei mano džiaugsmą, tu senai apglėbta baimių, bet vis nepasiduodi, - tyliai šnabždu moteriai į ausį.
- Matai tą seną lėlę? Tu dar būdama maža pametei jos batuką. Kadaise ji buvo puiki ir brangi, o dabar nusidėvėjusi nuo meilės. Nori tokia būti? Nebijai? O tas arbatos puodelis, matai, kur šypsosi tau glazūruota įtrūkių šypsena? Buvo toks pilnas šilumos ir karščio, jaukumo, bet kartą, kai pylei mėtų arbatą, ėmė ir suskilo. Nuo karščio. Nebijai ir tu suskilti? Sakyk, ar nebijai? Va va, dar ten pažiūrėk. Matai, tavo senas dienoraštis, pilnas nuoskaudų, sulaistytas ašarom. Kvepia kaip citrinos. Nebijai prisipildyti begalinio liūdesio? Liūdesys taip greitai tampa atgrasiu.
- Kodėl tavęs neužvaldo baimė? Pasiduok sakau tau! - savo mažučiu kumšteliu trenkiu į vyno taurę, tampau šiltą skarą. Noriu, kad ji pajustų šaltį, kad pagaliau ją sukaustytų baimė. Nagi!
O tada kažkas nutinka. Girdžiu, kaip tyliai tyliai krinta sausi eglių (kokių eglių, čia juk jų nėra) spygliai, ant medinių grindų, kaip jie čeža. O po to, visiškai netikėtai, pradeda dužti kalėdiniai žaislai (kokie, ai kokie žaislai, juk nėra jokių žaislų). Jie tingiai krinta ir dūžta, pavirsdami sidabriniais drugeliais ir pilnas kambarys to garso ir spurdančių drugelių. Pažvelgiu į moterį ir mane sukausto baimė. Ji žiūri į mano akis! Į mano akis! Ji tvirtai įsikimba žvilgsniu į mane ir nebepaleidžia. Kalėdiniai žaislai dūžta vis garsiau ir mane apspinta milijonas skraidančių ledo šukių.
- Kas čia daba, mieloji, padėk man! Kažkas ne taip! Kodėl tu žiūri? Kodėl? Tavo žvilgsnis mane gąsdina. Mieloji, baik...
Moteris tyliai šypsosi. Kambarys kvepia gintaru, grietinėle, ledo varvekliais, skrudintais riešutais ir ramybe.

Didžiausia drąsa gyventi nuolatinėje baimėje. Didžiausias bailumas – pažvelgti baimei į akis, nes tam, kuris dar gali gyventi su savo košmarais, tam dar pakanka tvirtybės, tik kai jos pritrūks – žmogus stos akis į akį su savo baime, pailsęs nuo savo drąsos.