Poetui

O, mielas poete,
Norėjai ramiai sau pavirst amžinybės dulkėm,
Kad kritikų smičiai tau šonų daugiau nebeskalbtų.
(Juk ne smuikas esi, nors ir
Virpini žodžiais, lyg nuo Dievo malonės.)

Norėjai išsliūkint apsiavęs šlepetėm,
Į amžino romantizmo tyrlaukius,
Kai senamiesčio gatvės ir ponios
Jau taps nemalonios,

Bet, brangus, tavo plunksnos ir mūzos
Pamiršo apie vieną viešnią pasriūbaut,
Gal todėl, kad per saldūs
Buvo tavo gyvenimo midūs?

O ji vis dažniau stovėdavo prie baro
Šienpjovė, su dalgiu ant peties,
Kai tu liūdnas išeidavai nusispjauti Nerin
Vis sakydavai: "gražūs tie Vilniaus žibintai",
O žibėdavo ten moters akys.

Pasirinko tave vienąryt
Gale kojų sėdėdama čigonė vestuvėms
Ir išsivežė amžino atilsio
Tris metrus po žeme ir po kryžium.