Įtampa (tęsinukas „Elė“)

Elė išsiskyrė savo eisena. Eidama ji kiek sutraukdavo pečius ir, truputį palinkusi į priekį, rėždavo tiesiai per žmones. Kai žiūrėdavai į ją einančią, atrodydavo, kad ant pilvo tarp striukės kišenių ji nešasi kamuolį, kurį laiko suspaudusi dviem kumščiais. Ir jei jau kas priliestų tą kamuolį, tai būtinai gautų kakton arba būtų įkąstas nosin. Eidama tarp žmonių, ji būdavo panaši į mažą ir piktą meškiuką, apsivalgiusį saldainių. Todėl visi, kas pasitaikydavo jos kelyje, prasiskirdavo ir leisdavo jai žingsniuoti toliau nekliudomai .
Pirmą kartą pamatė ją pirtyje praeitą žiemą, kur ieškodamas, kaip geriau praleisti laiką, užklydo su savo kompanija. Buvo švenčiamas jos gimtadienis. Prie stalo, kur šaltas garas pleveno virš į rankšluosčius įsuptų kūnų, kur nuo ilgiau apsistojančių merginų žvilgsnių draugai kurį laiką neatsistodavo iš už stalo, Kastuvėlis nedrįso jos užkalbinti. Pagalvojo, kad tokia kaip ji, tikrai turi kokį skustą su paskutinės laidos „probe“. Viena vertus, jautėsi kiek kaltas, kad atsibeldė ten visiškai jos nepažinodamas. „Kaip trintukas-duokit išgerti, reginių ir bobų“, - pagalvojo. Pamastęs ilgiau nusprendė, kad geriau šiandien įjungs faino neišsiskiriančio bičo režimą, nei taps nevykusiu Kazanova-„vis tiek šansai paimti tvirtovę, taip sakant, minimalūs“. Žmonės labiausiai apsigauna, kai tiki savo protu, o Kastuvėlis juo pasitikėjo ne mažiau už kitus. Žmogiška.
Nuo priešingos sienos, visą vakarą neišsisklaidančiuose garuose, tiesiai virš Elės silueto rudavo pakabinta briedžio galva su styrančiais didžiuliais ragais, o aprasojusios stiklinės akys tame rūke žvelgė į apmūturiuotus rankšluosčiais kūnus, alaus buteliais nuklotą stalą ir moterišką striptizą gimtadienio šventės kaltininkei. Striptizas buvo nevykęs. Merginų oda buvo pašiurpusi, balta kokia būna tik kovo mėnesį, išraižyta po pirties išryškėjusių arterijų, ant jos raudonavo maži spuogeliai. Jos atrodė panašios į voratinkliais nuklotą riebų kaimišką varškės sūrį, kurio iš bėdos gali suvalgyti tik gabaliuką ir jis tampa nebeskanus, o be medaus jis ir iš vis nevalgomas. Tokiam požiūriui atsirasti, aišku, padėjo ir šiandieninė savijauta. Kastuvėlis nekviestas sėdėdamas prie stalo niekaip negalėjo atsipalaiduoti nuo kažkokios lengvos depresijos formos, kuri panaši į užklystančią paauglystėje ir kyla iš savo asmenybės reikšmingumo suvokimo konflikto su tuo, kad to reikšmingumo nesuvokia visi aplinkui. Paauglystė jau buvo praėjusi, bet panaši nuotaika karts nuo karto grįždavo. Aišku, tame nėra nieko blogo, nes tokie grįžimai keletą metų atgal kartais verčia galvoti, kad būsi vienintelis, nepasikeitęs, kai kiti aplink ims suaugti, o pagalvojęs panašiai pasijauti vėlgi... išskirtinis. Uždaras ratas. Šiaip ar taip Kostas jautėsi nei penki, nei devyni. Todėl, kai Vaidis pasiūlė pasidomėti Afganistano augalų kultūromis, jis pagalvojo, kad tai bus bent jau informatyvu. Ypač juos sudomino virvių iš natūralaus pluošto pynimo ypatumai. Kurį laiką praleidęs kultūringoje kompanijoje Kastuvėlis grįžo jausdamas, kad likusi draugija prie stalo pasikeitė į gerąją pusę. Niekas nekalbėjo apie lėkštus dalykus, temos buvo įdomios, o interesai daug svarbesni nei prieš tai. Diskusija buvo tikrai vaisinga ir argumentuota, o surasdami bendrą požiūrio tašką visi būtinai susitrenkdavo bokalais „už draugystę“. Pasirodo, žmogus ne visada iš karto pastebi įdomius pašnekovus. Po kokios valandos Kastuvėlis jau buvo tikras, kad seniai nebuvo tokių apsišvietusių žmonių draugijoje. Jie gilinosi į politinę situaciją artimuosiuose rytuose, aptarė Korėjos atominio ginklo gamybos padarinius pasaulinei ekonomikai ir Vytauto Didžiojo įtaką Trakams. Taip pat palietė Nyčės vitališkumą bei jo antžmogio koncepcijos neperspektyvumą. Neužmiršo net meksikietiškų kotletų gamybos ypatumų. Kastuvėlis nepraleido nė vieno tosto, kartais dar trenkdamas bokalu per stalą „kaip skandinavai“, kad visi pagerbtų tokios svarbios šventės kaltininkę.
Praėjus dar vienai valandai, pastatęs neskaičiuojamą tuščią bokalą ant stalo, Kastuvėlis pastebėjo, kad briedžio galva padidėjo, ragai išaugo per visą salę ir pasiekė lubas, o rūkas, tvyrojęs virš stalo, sutirštėjo. Kambarys tapo sale, o ir balsai po truputį ėmė tolti, kartais lyg priartėdami, kartais nutoldami. Atvirai kalbant, jausmas buvo toks lyg kalbėtum per vamzdį ir vietoj rišlaus žodžio išgirstum tik BU.. BU... BUUUU. Vėliau garsas pasidarė panašus į tokį, lyg jis būtų skleidžiamas po vandeniu-duslų ir sunkiai suprantamą. Taigi, kurį laiką patogiau buvo kalbėtis ženklais arba iš viso tylėti. Dar vėliau atrodė, kad ėmė ūkti sirenos rūke. Sirenos ūkė vis dažniau ir dažniau, kol jų skleidžiamas garsas ėmė panėšėti į giedojimą, kai skambant fonogramai giedamos kalėdinės giesmės. Tai buvo neblogai, nes prasmingas dainavimas visada geriau už neprasmingą būbimą. Šalia Kastuvėlio rūke blaškėsi kažkokie vaiduokliai - sirenos, deivės, gorgonos medūzos, viliodamos jį nenusakomo grožio akimis, garbanomis ant nuogų krūtinių krentančiomis gyvatėmis ir nenusakomo drėgnumo akimis.
Kastuvėlis buvo bepradedąs ieškoti švyturio, bet viena iš deivių nutūpė šalia Kastuvėlio, o gal Kastuvėlis, besisukdamas oro sūkuryje, buvo išmestas iš jo kaip tik šalia jos.
Jis iš paskutiniųjų rankiojo savo išdidumo likučius.
-Jūs skaitėte Voltero Kandidą?, - užkalbino jis sireną ir žvelgdamas į jos lūpas, ėmė suprasti, kodėl rytietės jas slepia.
Ji tik sėdėjo ir žvelgė Tauragno gilumo akimis. Nors ne, ji judėjo. Gerai įsižiūrėjęs jis pamatė, kad net ir ant suoliuko ji priartėdavo ir nutoldavo lėtai judindama klubus. Jos rankos lėtai judėjo, apsivydamos apie kaklą ir paliesdamos tvinksinčią miego arteriją, atsitraukdavo ir vėl, trumpam palietusios stiklą, grįždavo. Jos gundantis šokis dabar buvo skirtas tik jam. Sirenos akys, žvelgdamos į Kastuvėlį, spinduliavo nesuvaidintą liūdesį ir supratimą.
Kostas pajuto norą atverti savo skausmingą sielą ir pasirodyti jai nuogas toks, koks buvo iš tiesų. Todėl jis, įsidrąsinęs, nusimetė savo togą - rankšluostį ir apnuogino savo kūną, kaip graikas dieviškuose Fidijo darbuose- „kad nebeliktų žmones skiriančių ribų“. Po to įtraukęs pilvą atsisėdo ir išpūtė krūtinę į priekį. Kaip ir didžioji dalis vyrų, tokiu būdu jis siekė savo kūno tobulybės. Išimtis tarp vyrų, šiuo atveju, būtų tik mokslininkai ir menininkai, tačiau didžioji jų dalis išgėrę nelauktai taip pat tampa tikrais vyrais ir bebaimiais kovotojais. Todėl dažnai kaip tik menininkai, jei jau pasivėlina grįžti namo ir užsibūna kur „išgerti kavos“, grįžta namo sulaužytomis nosimis. Beje, derėtų pastebėti, kad Kostas dar nebuvo menininkas. Arba jis nežinojo, kad toks yra.
Atsisėdęs dar arčiau jis tęsė:
-Aš atsiprašau už tai, ką išgirdote. Ne tai norėjau pasakyti.
Ji lėtai prisislinko dar arčiau, matyt, kad geriau girdėtų, ir lėtai siūbuodama ėmė klausytis.
-Kažkada, kai buvau vaikas, sapnavau Jus- prisimenu Jūsų veidą... Mano sapne nebuvot sirena - jūreivių vilioklė ar antikinė Gorgona Medūza. Ir ne briedžių bei kitų raguočių padermės medžiotoja Artemidė. Atleiskite, galiu vadinti Jus – Tu?
Sirena šypsojosi ir tylėdama siūbavo dar labiau. Jos gyvatės nusileido ant nuogos, įdegusios krūtinės ir nurimo. Kastuvėlis tęsė toliau tyliai tyliai, kad tik ji išgirstų;:
-Tu, su dviem savo draugėm, buvai vampyrė, slenkanti kiaurai per namų sienas. Ir žinai, kas atsitiko tame sapne? Aš pasakiau, kad myliu tą vampyrę. Mes apsikabinome ir likome stovėti vidury kambario, ant kurio sienų kabėjo mirusiųjų paveikslai. Prisiglaudęs jutau tokį keistumą, lyg apsikabinau tigrą, kuris bet kada gali mane suplėšyti į gabalus, bet leidžiasi glostomas. Nežinau, kodėl dabar jaučiuosi visiškai taip pat. Atrodo, kad sapnas grįžo- mistika kažkokia. Nors, po teisybei, vien tai, kad tu čia, jau yra pati didžiausia mistika ir atradimas mano gyvenime, kuris keičia viską, kas bus ir požiūrį į tai, kas buvo.
Jis nesusilaikęs žagtelėjo, tačiau atrodė, kad Sirena to nepastebėjo. Ji apsikabino jo kaklą, priglaudė savo lūpas prie jo ausies spenelio ir jis išgirdo:
-Turi kai ką žinoti prieš tęsdamas toliau. Žinok, kad esu... “
-Aš žinau viską, - visiškai apsalęs nuo malonaus dūrio į spenelį atmetė Kostas. Be abejo – jis juk buvo Jasonas, atradęs savo karštąją kaukazietę Medėją. Kastuvėlis ne tik išėjo į karo žygį- jis jau šturmavo tvirtovę.
-Ar žinai, tai dar ne visa mistika. Svarbiausia, kad iš ryto atsikėlęs dar prisiminiau melodiją, kuri man skambėjo ten.
Kastuvėlis atsistojo ant laisvo suolo ir prie puotos stalo labai gražiai sudainavo tą melodiją. Tuo maloniai nustebindamas ne tik „Medėją“.
O galutinai sužavėjo ją apsikabindamas ir be galo švelniai priglausdamas prie savo krūtinės - taip gindamas ją nuo viso pasaulio.
-Aš tavęs niekam neatiduosiu ir niekada nepaleisiu.
Sirena prigludo prie jo ir Kastuvėlis pajuto jos karštą malonų kvėpavimą jam tiesiai į burną:
-Aš- taip pat.

Gerklėje kilo kažkoks gumulas... Nežinia kodėl, dabar jis labai ja didžiavosi. Didžiavosi, kad ji tokia, kad ji eina kaip tik taip. Didžiavosi, kai matė, kaip nuobodžiaujantys, į krūvelę šalia gatvės sustoję taksistai nuseka ją akimis. Vieną kartą, kai buvo vaikas, vienas peraugęs paauglys iš kiemo pavadino savo merginą „poilsio staklės“. Nors Kastuvėliui tai atrodė labai šmaikštu ir jis mėgdavo panašiai pajuokauti tarp draugų, apie Elę jis niekada to nesakė. Net visiškai girtas, net tada, kai draugeliai pasakodavo savo nuotykius, nešykštėdami nei vardų, nei detalių. Chebrytė pastebėjo, kad jis tyli ir Liūtis tada pasakė „Liubovj prebolšiuščiaja“.
Jis pagalvojo, kad reikia palaukti jos čia. Taip ir padarė, juk toks laukimas, ilgesingai žiūrint į paukščius, su kuprine rankoje daug teatrališkesnis ir romantiškesnis.
Todėl, kai ji priėjo ir iš visų jėgų vožė per galvą pačios pasiūta džinsine kuprinėle, jis pašoko kaip nuplikytas. Romantiška nuotaika kaži kur išgaravo.
-Tu ................, -jos veidas buvo arti prie jo veido. Alsavimas buvo tankus, plaukai, nors ir surišti, kai kur netvarkingai išsidraikę, akys drėgnos. Ir iš viso šį kartą ji atrodė nejuokais supykus.
-Tu... tu Jugas.
Tai buvo taškas, blogiausia, ką ji sugalvodavo pasakyti apie vyrus. Pirmame kurse, dar prieš Kostą, ji susipažino kavinėje su kažkokiu serbu, su kuriuo padraugavo mėnesiuką. Tas padovanojo žiedą, kurį po mėnesio draugystės, jiems pradėjus „išsiskyrimo susitikimų“ stadiją, pats iš jos ir pavogė. „Daugkartinė investicija“-pasakė Kastuvėlis, kai Elė jam tai papasakojo.
Ji staigiu judesiu atsisegė kuprinę, išsitraukė pakelį cigarečių, išėmė vieną ir nervingai sukdama įsikišo ne tuo galu. Pastebėjusi tuojau pakeitė ir užsidegė, įtraukė, atsilošė ir iškvėpė į viršų –„tiesiog į varnas“. Cigaretės galas drebėjo. Kiek laiko pameditavusi, bereikšmiu žvilgsniu žvelgdama priešais save ji paklausė:
-Tai kur buvai?
-Zervynuose.
Atsakymas jai greičiausiai nebuvo reikalingas, nes ji nesureagavo, o tesė toliau:
-Liūčio mama tavęs ieškojo. Jis jau savaitę nepasirodė namuose- galvojo, gal su tavim lakudrinėja kur nors. Turi paskambinti.