Atspėk tris žodžius

Ir tuomet, kai man atrodė, jog sniego kruopelytės krintančios iš dangaus galutinai paskandins žemę baltoje užmarštyje - pasirodė ji... Juoda, tarytum senas varnas, tupintis ant dar senesnio medžio ir akylai stebintis pasaulį iš kurio tik ėmė, ėmė ir dar syki ėmė. Akimirkai apmiršta širdis ir štai - ji, ji, ji - mano svajonės ir pavasario šauksmas... baltos nakties sapnas apie merginą geltonais plaukais, plaukiančia per baltą pūgą į mane ir vis arčiau, arčiau... Galiausiai siekiu ją sugauti, apkabinti, priglausti ir nepaleisti, bet ji šešėlis, svajonė - sniego skonis ir sniegas ant mano juodų plaukų... Šaltas sniegas su šilta šypsena ir ji sėdi, o Dieve - ji sėdi priešais ir šypsosi, pasakoja pasaką apie savo gyvenimą, kuris toks paprastas ir nuostabus, nes kasdieniniai dalykai būna nuostabūs. Penki eurai arbatpinigių iš arabo, gyvenančio dešimt metrų nuo Bjenveniu skersgatvio, visai šalia Eifelio bokšto... Ašaros grįžus namo, depresija, nes miestas purvinas ir kartais atrodo, jog jis neturi net mėlyno dangaus. Tuomet ji atsidusta, įtraukia cigaretės dūmą, nusišypso, nes sutrinka nuo mano žvilgsnio... Paryžius, praradęs savo viduramžišką žavesį, iš naujo atgimsta šiukšlių krūvose. O žinai, arabai kabinėjasi, kai eini gatve, o jų akcentas toks keistas... O kartais, kai niekas nemato nugvelbiu tuos penkis eurus, nes kelionė taksi, trunkanti valanda tekainuoja 10 eurų, bet (ji lėtai išpučia dūmą ir susimąsčiusi pažvelgia į priekį) kartais geriausia negalvoti, o tiesiog gyventi... Žinai, mano kambarys ten toks, koks mano namuose tualetas. Bet juk gyvenime ne tai - svarbiausia, ar ne? Pasakoju kažkokią nesąmonę ir širdyje jaučiu, kad nusišneku taip, kaip dar nei sykio gyvenime nenusišnekėjau, o gal nei sykio gyvenime dar ir nešnekėjau - širdimi. O žinai, man velniškai baisu gyventi, nes kiekvieną dieną galiu įsimylėti kalbą, kurios nemoku ir niekada nemokėsiu. Taip paprastai, jog pastebiu, kad nebegaliu rašyti lietuviškom raidėm... Jos pasimiršta, čia atsinešiau visą save, čia - į svajonių ir iliuzijų pasaulį sugrudau save, bet vieno dalyko niekaip negaliu atsitempti - meiles ir žinau, kad niekad negalėsiu... Lėktuvai į Paryžių skrieja kiekvieną trečiadienį, penktadienį ir sekmadieniais 16: 30, bet tu turi aerouoste pasirodyti jau prieš pora valandų, nes tave išpurtys, nusunks ir išmes kaip nuorūką. Galiausiai sėdėsi salone, žvelgsi pro langą į apsnigtą Vilniaus peizažą ir širdyje keiksies, kad leidai jai taip paprastai nueiti namo, kad nepuoliai ant kelių į sniegą ir nepradėjai maldauti jos dar bent šiek tiek pabūti kartu, o tiesiog vaidinai ramybės įsikūnijimą ir kaip paskutinis mulkis įlipai į girgždantį troleibusą, kuris iš lėto patraukė toliau... O ji taip ir liko - mažame kambarėlyje, su penkiasdešimties eurų kasdienine alga, tolimame Paryžiuje, į kurį norisi nuvažiuoti vien todėl, jog ten yra ji, jog ji buvo ten ir Eliziejaus laukai neatsistebėjo jos grožiu. Pigios kekšės pakeitė naivias merginas Lithuanian Wild klube... 20 euru ir tu jau turi palaimą. Meilė, tai ne tai - kas tau patinka ir ką tu dievini, tai yra draugai. Meile, šiurpuliukas širdyje verčiantis sau širdį išsirauti ir padėti jai prie kojų, nes taip jus MUS ir valdote. netenkame širdies ir išprotėjame... lėktuvas į Paryžių išskrenda sekmadienį, užuodžiu jos kvepalus ir keistoką akcentą, kai ji šneka prancūziškai... Žinau, kad niekada daugiau nesusitiksime, nes neleisiu skaudinti savęs dar vieną sykį, tą vienintelį ir paskutinį kartą kai dar syki jos netekau - ji stovėjo stotelėje ir nulydėjo troleibusą akimis. Įsimylėjau šaltą žiemą, pavasario pradžioje... Ar gi neironiška, jog sniegas krinta žemyn? Nusispjaut man ant Egipto - noriu į Paryžių, pusryčiai jos kavinukėje nuo 7: 00 iki 9: 30... o einant namo buvo taip šalta... Ech ta meilė ir siauras Bjenveniu skersgatvis. Mašiną gali priparkuoti priešais esančioje aikštelėje įmetus pora eurų, tuomet lipi nedideliais laiptukais. Peržengi dvokiantį kanalizacijos dangtį, nusispjauni į šiukšlių dėžę, stovinčią kampe ir pažvelgęs į stiklinę vitriną įeini. Bonjour. Ji pilsto kavą ir laukia, kol pasikabinsi paltą, atsisėsi ir pamerksi mažą rožės žiedą į mažą vazelę ant stalo. Nieko negaliu sau pasidaryti, be tavęs - man jau pasaulis nebemielas...