***

I

Ji pamatė, kad saulė jau iškilo aukštai, virš snieguotų kalnų, pamatė tirpstantį sniegą, kuris glaudžiai kabinosi į jos rankas, ir neleido pamiršti iš ko jis sudarytas. Kartu tas sniegas nuplovė nuo jos galvos per žiemą suneštas sąnašas, kurios vis smugdė ir glaudė ją vis arčiau žemės. Dabar ji švari. Pakėlusi galvą pro dideles nuo rudens paliktas antklodes ji pažvelgė aukštyn, į praskrendantį paukštį, skrido gražus paukštis. Aplink skambėjo keistos tonacijos melodijos ir vis skverbėsi į jos širdį, kurioj vis kaupėsi ir kaupėsi gražus jausmas – pavasaris. Ji vis stovėjo vos pakėlusi galvą ir stengėsi šypsotis, tačiau iki to jei trūko tik…šilumos, kurios saulė dar negalėjo suteikti. Ji stengėsi gauti jos kuo daugiau iš saulės, tačiau anklodės jei to neleisdavo…Štai galiausiai ji tai gavo… gavo šilumos iš žemės - jos motinos, gavo šviesą iš saulės - jos tetos, gavo nuotaiką iš paukščio - jos dėdės, ir viską tai sudėjus ji gavo iš visų meilės. Ji nusišypojo. Nors jos žandai būna visada mėlyni, bet dabar ji buvo gražiausia… gražiausia ką galėjo duoti gamta… gražiausia žibutė iš visų žibučių, nes ji gavo viską…

II

Atėjo vaikas, dėvėdamas neaiškiom žalios spalvos išskyrom aptaškytu megztiniu, belipant per tvorą, sudraskytom kelnėm (ties minkštąja kūno dalim), mėšlinais guminiais batais. Atėjo vaikas ir nurovė suknistą grožį iš tavo panosės...