Būdamas mažas iškakojau kirminą. Tupėjau sau ramiai ant puoduko ir net nenujaučiau, kad atsikėlęs pamatysiu savo didįjį reikalą besirangantį.
Kirminas stengėsi atmerkti akis, deja, mano vidurių nuosėdos jam neleido to padaryti. Jis norėjo pamatyti naująjį Mesiją ir jam pranešti džiugiąją naujieną, bet negalėjo praverti burnos. Beviltiškai žiopčiojo siurbtuku. Rangėsi ankštame šikpuodyje su nupieštu meškučiu ir bandė išrėkti man:
- Nedrįsk numirti neatlikęs didžiojo darbo!
Tai jis turėjo man pranešti, kad kirminų visata stebi mus jau gerus dešimt tūkstančių metų; kad matė visas mūsų klaidas; kad galų gale neiškentė, įstatė mano tėvui neblogą šliužą vietoj lytinio organo ir, kai jis pamylėjo žemietę, gimiau aš – naujasis Mesijas; kad tai aš turėjau pranešti visiems gentainiams apie naująją apokalipsę; kad esu niekas daugiau, tik žarnyno kirminas; kad esu vienintelis padaras, bent išoriškai panašus į žmogų, kuris išliks.
Kaip ir bet kuris kitas nesuprastas pranašas, šis buvo be pasigailėjimo nuleistas kanalizacijon. Jis niekada nebus paskelbtas pasauliniu didvyriu, niekada jam nestovės paminklai miestų gatvėse, per valstybines šventes jam neiššaus salvės munduruoti karininkai...
Rytas išaušo anksti – penktą tridešimt dvi. Čiulbėjo paukščiai, debesys buvo raudoni lyg pirmosios mėnesinės, kažkur toli kakarykavo gaidys, gatvės šlavėjas prisidegė cigaretę, žemę glostė vienintelė tokia tyra rytinė vėsa, laikraščių pardavėjai traukė redakcijon pasiimti šiandienos krovinio, mėnulis ruošėsi leistis...
Jis atsibudo dešimtą, mat ėmė trūkti oro. Nusiėmė nuo galvos trofėjinę šerno kaukę. Burnoj – tartum arklių nakvota, lova privemta, ant kilimo trys riebios dėmės. Atrodė, kad kiekvienas galvos kvadratinis centimetras turi savo nykštuką, įnirtingai stumiantį kaukolės sieneles iš vidaus į išorę. Kambary tvyrojo slogus kvapas, vienur kitur mėtėsi alaus, degtinės, vyno ir limonado buteliai.
Naktį iš rugpjūčio keturioliktosios į rugpjūčio penkioliktąją daug sraigių išėjo pasivaikščioti Rūtų gatvės grindiniu. Jos nebuvo varlės iš alaus reklamos ir nemokėjo sakyti
– Bud
– wei
– ser.
Dar blogiau – jos net nebuvo nesuprasti pranašai, kaip kad ką tik minėtas kirminas. Nei viena iš jų neturėjo savo namo nuosavybės dokumentų, socialinio draudimo, pilnametystę patvirtinančio dokumento, vairuotojo pažymėjimo, negaudavo pašalpos nei kaip vieniša mama, nei kaip socialiai remtinas asmuo. Nemokėjo jos kalbėti, buvo aklos, kurčios ir stovėjo mitybos grandinės gale.
Visaip stengiausi ant jų neužminti eidamas namo, bet buvau per girtas ir turėjau per dideles kojas. Kaskart išgirdęs smagų garsą „trekšt“ jausdavausi tartum nužudęs beginklį ir niekam blogo nepadariusį vegetarą. O šliužiena aptraukė mano batų padus...
Kažin ar yra didesnis malonumas basoms pėdoms nei anksti ryte prisiliesti prie rasotos žolės. Ypač jei veja neseniai patrumpinta, išnaikinti parazitai ir žolė geros rūšies, stiebeliai sodriai žali, o viršūnėlės švelniai kutena padus. Jei tik tai žinotų futbolininkai, žaistų basi...
Buvo dar net ne visai pabudęs, todėl pirmas žingsnis nuo slenksčio baigėsi sudaužyto butelio šukėse. Kol traukė stikliukus iš kraujuojančios pėdos, stebėjo veją ir suprato, kad be grėblio neapseis. Laimikis: penkiasdešimt trys įvairiaspalviai įvairų talpų buteliai, dvylika panaudotų prezervatyvų (devyni paprasti, du spalvoti ir vienas raštuotas), kilogramas du šimtai gramų šūdo, du kilogramai vėmalų, paukščio lizdas, ramento nuolauža ir kažkieno mažasis kojos pirštas (tikriausiai priklausęs vyrui, geros būklės, su nagu).
Du gonokokai plaukiojo kartu. Jie buvo jauni, sotūs ir įsimylėję. Kartu išplaukiojo visus kanalus kanalėlius, bučiavosi šlapimo rezervuaruose, prisispaudę prie sienelių aistringai mylėjosi, kartu bandydami atsilaikyti prieš šlapimo srovę...
Abu juos spaudė netikrumo jausmas. Žinojo – negalės čia būti ilgai. Daug visokių baisybių jiems buvo pripasakoję seni, patyrę kanalų vilkai. Apie žiaurų išorinį pasaulį, apie negailestingas pošlapimines sroves, apie karts nuo karto čia užsukančius žiauriuosius leukocitus, apie baisias medikamentų epidemijas, vieną po kito guldančias pačius stipriausius. Baisiausia, kad senių pranašystės pildėsi – jaunieji įsimylėjėliai savo akimis matė, kaip miršta geriausi iš geriausių, kaip nežinia kur dingsta jų likimo broliai. Kad ir kaip stengėsi būti tiesiog laimingais ir neskaičiuoti valandų, žinojo – tai nesitęs amžinai. Melavo vienas kitam ir patiem sau, kad jų meilė amžina ir net mirtis jos nenutrauks, labai stengėsi įtikėti tuo...
Jis nuplaukė kanalizacija paskui kirminą – pranašą. Ji pralošė žūtbūtinę kovą prieš medikamentus – pagimdė negyvą Jo kūdikį, ėmė nykti, akyse trauktis, kol vieną dieną buvo rasta paskendusi.
„Toks jaunas... Kur ritasi šis pasaulis? “ – pagalvojo venerinių ligų dispanserio gydytoja, žiūrėdama į mane.
Seksas – šventas dalykas. Viešpats Dievas, paleidęs Ievą ir Adomą pasaulin prisakė jiems eiti ir daugintis, pripildyti žemę. Nenorėjo Dievas jokio oralinio sekso, analinio sekso, saugaus sekso, venerinių ligų, sekso prieš vestuves, nėštumo planavimo metodų, dulkinimosi vien dėl dulkinimosi, kontracepcijos, nesantuokinių vaikų, masturbacijos, vienišų motinų, tvirkinamų nepilnamečių, pornografijos, homoseksualistų, gerontofilų, prostitucijos, pedofilų, dūsautojų, striptizo barų, sekso telefonu, ekshibicionistų, sekso psichologijos ir seksologijos, priešlaikinės ejakuliacijos, net orgazmo jis nenorėjo. Viskas, kam mes buvom sukurti – susituokti, sugulti lovon ir tamsoje pasigaminti palikuonį. Akivaizdu: Dievas nepažinojo žmonių.
Pirmas pagirių požymis – galvoje nei vienos protingos minties, užtat puskvailių – milijonai. Štai jis susidėjo visus prezervatyvus ant slenksčio ir bandė atrinkti, kuriuos du naudojo (bent jau tiek prisiminė naudojęs) jis pats. Aha, galvojo jis logiškai, atkrenta spalvoti ir raštuotas, tokių nenaudoju. Lieka devyni. Tada ėmė kiekvieną likusį ir žiūrėjo prieš saulę į turinį. Atmetė dar du, mat tie buvo tušti – prisimenu, kad baigiau, galvojo jis, čia matyt draugeliai buvo tiek prisišnioję, kad nieko neišėjo. Liko septyni. Jau norėjo ragauti (tos pagiringos mintys išties kvailos), bet pastebėjo spoksančią kaimynę. Greitai sumetė šiukšles maišan ir nuėjo ruoštis darban.
„Bet ir kvailą darbą pasirinkau“ – švystelėjo mintis. „Visi žmonės kaip žmonės, sekmadienį ramiai pagiriojasi, o aš... “
Miesto teatras išgyveno sunkius laikus.
Pirmiausia buvo pašalinti netalentingi aktoriai – be abejo, tik sutapimas, kad jie visi vaidino viename spektaklyje, Dž. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“.
„Mūsų teatras – pirmasis grynai minimalistinis! “. Hamletas buvo interpretuotas itin moderniai – ėmė šnekėtis su puse tikros, šiek tiek papuvusios ir porą kartų mašinos pervažiuotos šuns kaukolės. Už jo nugaros stovėjo eksperimentinė, vaikų piešta pilies dekoracija. Lange matėsi keli maži žmogučiai, o plytos buvo žaismingai paspalvintos visom vaivorykštės spalvom. „Stanislavskis nieko neišmanė! “ – kabojo transparantas toje vietoje, kur anksčiau buvo rūbinė. Juk paltą pasidėti galima ir šalia savęs, ar ne?
„Honesty is the best policy“, tad nebeliko uždangos.
„Priartinkime teatrą prie paprastų žmonių! “ – ir viena salė tapo išnuomojama.
Niekas nepadėjo. Buvo griebtasi paskutinio šiaudo.
Teatrui liko viena salė. Užteko – ir ta dažniausiai būdavo pustuštė. Tarp nuolatinių žiūrovų buvau ir aš.
„Romeo ir Džuljetos“ premjera. Scena balkone. Romeo nutraukia garsi vyriška dejonė iš už sienos, iš salės, kuri išnuomota „mecenatams“. Į sceną iš tamsos išlekia visas raudonas ilgaplaukis. Išsižioję Veronos įsimylėjėliai palydi akimis jo skubius žingsnius laiptais.
– Eina! – tepasako jis grįžęs, Romeo atsikosti ir vaidinimas tęsiasi.
„Bandymų dienos“. Liudas Vasaris, kankinamas baisių vidinių išgyvenimų, klūpo prie altoriaus ir prašo Aukščiausiojo pagalbos. Kažkur scenos šone, tamsoje, pasigirsta duslus trenksmas. Liudas atsikelia, pradingsta tamsoje. Pauzė.
LIUDAS: (rėkia) I‘ve said you thousands of times before – (pabrėžia kiekvieną žodį) do not film any scenes against this wall! You know it‘s thin, don‘t you?! Go fuck somewhere else! It‘s a theater...
TIKRIAUSIAI AUKŠČIAUSIASIS: (tyliai) Sorry... Never ever again... We will pay for the wall...
„Prisukamas apelsinas“. Pagrindiniam herojui jau leidžia vaistus nuo blogio, kai į salę įsiveržia
NAUJAS VEIKĖJAS: (išsigandęs) There‘s a man dying! Anybody!..
Veiksmas persikelia į salę už sienos. Dalyvauja: du nuogi vyrai kietais basliais, daug angliakalbių vyrų su kamerom ir be jų, keli profesionalūs aktoriai ir minia žioplių. Įtampa pasiekia apogėjų – vienas iš nuogųjų visas mėlynas, išsprogusiom akim, praverta burna gaudo orą, o jo draugužis ir visi kiti angliakalbiai nerimastingai šnibždasi. Keli žiopliai minios gale krizena.
VIENAS IŠ AKTORIŲ: (braunasi pro žioplius) Let me to him, I know what to do.
Ir, kai jau viskas atrodo baigta, atskubėjęs didvyris apkabina nuogąjį nelaimėlį ir priverčia jį iškosėti lašelį balsvos gličios medžiagos, kuria tas buvo užspringęs.
Religija gali padaryti daug gero žmogui. Ji gali užpildyti tuštumą, nugalėti vienatvę, pažaboti laukinius instinktus, padėti susitaikyti su likimu, surasti gyvenimo prasmę, suteikti ramybę rujojančiai sielai, išnaikinti kerojančią mirties baimę... Svarbiausia – geras ganytojas.
Baisi mintis persekiojo jį visą laiką – kol rengėsi sutaną, segėsi apykaklę, nurodinėjo zakristijonui. Pagiringoje galvoje ji didėjo, augo, kol pavirto ryškiais raudonais žodžiais. Times New Roman, 36pts, color – red. Jis vos nepradėjo melstis.
„Kad tik ne krikštynos, pirma komunija ar bermavojimas. Kad tik ne kas džiugaus. Kad taip laidotuvės arba mišios už mirusius... “ – kartojo jis mintyse.
„Amen“ – užbaigė jis, kai zakristijonas atvertė knygą. Žinojo, kad jo iš vidaus spaudžiama galva, raudonos akys ir guminis netikrumo jausmas pasius, pamatę laimingus veidus.
Vabzdžio maldininko patinėlis artinasi prie patelės atsargiai, iš lėto. Vienas staigus judesys ir – capt! trekšt! – galvos nebėra, bent jau taip man sako dėdė iš televizoriaus.
Mano kaimyną Tadą mašina tik taukšt! – ir numirė.
Kokią kilnią misiją vykdo patinėlis! Kaip stengiasi pratęsti savo giminę, nebodamas baisiosios patelės ir jos nasrų, kuriais ji – takšt, takšt – takši.
Močiutė kačiukus pakasė už kluono – miau, miau – ir nudvėsė visi.
Panašu, kad patinėliui pavyko. Jis prisiartina prie patelės, užlipa ant jos ir tada kažkas (dievaži, kažkas) išlenda iš jo pilvo ir – crrr – lenda patelei į užpakalį.
Kareivis bėgo, bėgo – zvimbt – ir nebebėga.
Pačiame poravimosi įkarštyje – o poruojasi jie labai žmogiškai – patelė pasijunta alkana, tad – krimst! – patinėlis lieka be galvos.
Lėktuvas – bumbt! – į kalną, driokst! – šimtas dvidešimt aukų.
Patinėlio kilnūs instinktai tokie stiprūs, kad jis prouojasi toliau, kad ir be galvos – tik – crrr, crrr. Nenustoja net kai patelė imasi krūtinės.
Negriuko lavonas guli po skurdžia akacija, o musės aplinkui – bzzz, bzzz – maitinasi.
Patinėlis nustoja poravęsis tik kai jo viso nebelieka. Maldininkas išdidžiai žūva, o – tiririm tiririm tiririm!!! – giminė pratęsta!
Tikros vedybos būna tik kartą gyvenime. Tik kartą gyvenime žmonės atiduoda vienas kitam savo sielas ir kūnus. Nesvarbu, kad vienas nesituokia visai, o kitas – tris kartus, tą vieną, tikrąjį žmogų kiekvienas sutinkame tik kartą, vieną vienintelį sykį. O jei paleidžiame – patys kalti, paleidžiame savo laimę ir – nemeluokime sau – visą gyvenimą gailimės.
Jaunosios tėtis, vedinas brangiausia dukrele, žingsniavo link altoriaus, sunkiai valdydamas ašaras. Jaunoji kaip gulbė, pasiruošusi ir apsisprendusi, plaukė marmuru link savo išrinktojo, kuris tik nedrąsiai šypsojosi, negalėdamas patikėti savo laime. Matyt, bijojo, kad trumpam užsimerks – ir pabus savo lovoje vienas, be savo mylimosios, savo gyvenimo draugės, negalės jos apkabinti ir pabučiuoti, mat paaiškės, kad tai – tik miražas, gražus, bet netikras...
– Atsiprašysiu visų svečių, bet panašu, kad kilo šiokių tokių nesklandumų, kuriuos norėčiau aptarti su jaunąja, – atsikosėjęs išpylė kunigas, čiupo jaunąją už parankės ir abu nuėjo į kambarėlį, skirtą pasiruošimui mišioms.
Svečiai liko išsižioję, jaunikis irgi.
– Puiki naktis buvo, ar ne?
Ji tik linktelėjo ir mikliai palindo po sutana.